Mes gyvename dvilypiame pasaulyje, kuriame viena kitą keičia šviesa ir tamsa, kur matome kovą gamtoje ir tarp žmonių. Mūsų siekis gyventi, išlikti taip pat mus verčia jungtis į šią kovą. Ji neturi pabaigos, kol gyvuoja žmonija, tačiau atskiras žmogus gali atrasti savo jogą.
Šioje jogos būsenoje Stebėtojas stebi, liudija, bet neįsitraukia. Atsiranda erdvė tarp liudijimo ir to, kas liudijama, stebima. Tiek žmogaus viduje, tiek išorėje. Ir tuomet, kaip sako senovės išminčius ir jogas Patandžalis – tada drastuh svarūpe avasthanam – tuomet Stebėtojas mato ne laikinus pavidalus, o amžinas Tiesos skvarmas. Šitą geriau supras tie, kurie jau medituoja ir atlieka dvasines pratybas.
Stebėtojo atbudimas įgalina žmogų išlikti ramybės būsenoje. Jam nebereikia nedelsiant rinktis pusės, už kurią jis turėtų kovoti. Jogas mato, kaip sampratos ir sąvokos atsiranda ir išnyksta jo prote. Kiekviena samprata reikalauja savo išpildymo, ji turi savo tiesą ir jos pagrindimą. Kai vieną ar kitą sampratą palaiko daug žmonių, ji įgyja didelę bendruomeninę galią ir dar labiau traukia. Kai prieštaraujančios viena kitai sampratos susiduria, įvyksta kova. Ji kelią sumaištį žmonių protuose, kuriasi egregorai, jie pritraukia dar daugiau sekėjų, įsisuka kovos už vyravimą grandinė.
Kai prieštaros pasiekia aukštą lygmenį ir abi pusės nenori jų išspręsti derybomis, geruoju – įvyksta karas. Nuo šeimos gyvenimo (barniai, skyrybos) iki valstybių ir religijų. Mes žinome buvus daug karų būtent religiniu, tikybos pagrindu. Religijų sampratų sekėjai, turintys stiprų tikėjimą, dažnai yra įsitikinę, kad tik jų religija yra teisinga. O kiti klysta. Tad tuos klystančius reikia atversti į tikrąjį tikėjimą, net kartais prievarta. Taip prievartos ratas įsisuka ir auga.
Tas pat su visokiais „-izmais“ – nacionalizmas, komunizmas, nacionalsocializmas ir t.t. Daug užsienietiškos kilmės žodžių, už kurių paslėptos sampratos su jų dalinėmis tiesomis. Dalinė, sąlyginė tiesa yra greičiau maža tiesukė, norinti ir siekianti būti didele, bet jai neišeina.
Jos įtraukia žmogų į savo įtakos lauką. Kai kurios sampratos yra darnios, nešančios gyvenimą. Pavyzdžiui, sampratą apie darnią šeimą. Kitos neša tuštumą, vienatvę ir mirtį.
Jos visos atsispindi ir laukia atsako žmogaus prote. Tad jogas pamažu išmoksta jas stebėti be įsitraukimo ir tampa laisvas nuo jų veikimo, kokios jos bebūtų: nešančios gyvenimą, ar nešančios mirtį.
Šis stebėjimas nėra abuojumas, tai gyvas sąmoningumas. Jogas mato, kaip iš žmonių atskirumo pojūčio gimsta kovos ir prieštaros. Tą patį jis mato savyje. Stebėjimas pamažu tirpdo sienas. Jogas supranta, kad gyvendamas kūne jis niekada nebus laisvas nuo kūno ir proto, nuo aplinkos ir jos įtakų. Jis tai priima, bet kuria savo vidinę laisvą ir ramią erdvę. Žinodamas, kad išorinė laisvė visuomet eina kartu su atsakomybe. Laisvė be atsakomybės (kai vieno asmens laisvė prieštarauja kito laisvei) – betvarkė ir kančia.
Tad sampratos labai galingos, nes valdo žmonių protus ir jausmus. O kas už juos galingesnė? Ogi pirminė Stebėjimo galia. Ji neturi pavidalo, todėl beveik nepastebima. Nėra ką pastebėti, nes tai ir yra pats tas pradas, kuris pastebi. Tik įprastai, pastebėdamas jis susilieja su tuo, ką pastebi, tapatinasi su savo kūnu, protu ir jausmais. Joga per pratybas ir jų atlikimo būdus moko atpažinti Stebėtoją, atpažinti Patį Save pirminėje, nekintančioje būsenoje. Tai kelias į tylų džiaugsmą, vidinę laisvę ir į kančios pabaigą.
PS.
Galimybė stebėti savo mintis, savo jausmus ir pojūčius – nuostabi dovana. Tada mes jau ne vien likimo šapeliai karmos vandenyne. Taip, – mes vaidiname gyvenimo ilgio pjesėje, kaip aktoriai dalyvaudami tame vyksme. Tik skirtumas toks, jog mes kažkokiu paslaptingu būdu imame nujausti, imame žinoti, jog šis gyvenimas, kurį anksčiau laikėme tokiu rimtu ir tikru, yra viso labo vaidinimas Kažkieno surežisuotame spektaklyje. Ir Žiūrovas-Stebėtojas mumyse pamažu atbunda. Ir šis Budrumas Yra lengvas, šviesus tylusis džiaugsmas. Žiūrovas dar įsitraukęs į veiksmą, o Stebėtojas jau laisvas… Tai yra Būsena, o ne kažkoks mažiukas žinojimas, kurį galėtume išmatuoti baitais ar bitais ar kaip jie ten besivadintų.
Būkite Sąmoningi ir Laimingi (Laimos Malonių pilni) jau Dabar.
RG Narajanas
PS2
Ištrauka iš Patandžalio sutrų
- tada drastuh svarūpe avasthanam
Pažodinis vertimas: tada matančiojo sąmonė įsitvirtina tikrojoje būsenoje savastyje
Laisvas vertimas: Tada Stebėtojas yra grynojoje, nekintančioje sąmonės būsenoje (ESU), mato save tokį, koks jis yra iš tiesų.
Svarupa – tikroji skvarma, apibrėžianti nekintančios, pastovios sąmonės būsenos esmę. Tai skvarma be skvarmos, svarūpa yra aukščiau visų pasireiškimų. Ji tiesiog Yra, ji – šventasis (sva) pavidalas.
Tada jogas pasaulį mato tokį, koks jis yra iš tikrųjų, o ne majos (menamybės, regimybės, iliuzijos, miego būdraujant) aptemdytą savo sąmonės ir proto atspindį.
Pradžioje Stebėtojas tampa atskiras nuo to, kas stebima. Žmogaus dvasinė esmė nebesieja savęs su kūnu, protu, jausmais ir juslėmis. Tikrasis Aš esu Tai – ne protas – nuomonė ir ne kūnas. Nebylusis liudytojas išlieka tylus. Lahiris Mahasajas pateikia šį paaiškinimą: „Tuomet, kai Esatis pasilieka Esatyje, ji mato Aukščiausiąją Dvasią. Samadhi būsenoje ji įsitvirtina savo paties Stebėtoju – tai reiškia Aukščiausią Sąmonę“. Lyg tyla stebėtų tylą.
Žodis „avasthanam“, remiantis Satjanandos paaiškinimu, reiškia savo pradinės būsenos atstatymą, lyg sugrįžimą namo.
Vjasa, šią sutrą aiškina šitaip: „Tada sąmonės jėga remiasi savo tikrąja prigimtimi, kaip atsipalaidavimo būsenoje. Bet kai protas yra nukreiptas į išorę, jam atrodo, kad yra taip, o iš tikro taip nėra“.
Svamis Šankarananda taip pat teigia, jog ši sutra kviečia pakeisti savo kasdieninį gyvenimą. Kad suvoktum savo tikrąją prigimtį, jūs turite įsileisti kitokias mintis, veiksmus, taisyklingą kvėpavimą. Patandžalis kviečia pakilti virš visko, kas nėra esminga.
Šis suvokimas, pasak svamio Šankaranandos, ateina savaime (automatiškai) atliekant teisingus veiksmus.
—
Vydija teskleidžias per Ugniją Šventą. Tebūnie suvokimas kaip giliausia dermė.
