Mūsų protas pasižymi daugybe skirtingų savybių, kurios leidžia jam tiek spręsti gyvenimo klausimus, tiek kurti bėdas ir rūpesčius. Darymo protas mums įprastas, jį paprastai ir vadiname „protu“. Tačiau kitas dažnai lieka nepažintas, pirmojo šešėlyje. Jį atpažįstame per stebėseną, meditavimus ir dvasines pratybas. Gebėjimas sąmoningai persijungti tarp dviejų proto polių – darymo ir buvimo būsenos – yra kelias į darnų ir laimingą buvimą.
Veiklioji proto būsena, arba darymo protas, – tai veiksnus mąstymas, nukreiptas į tikslų siekimą ir klausimų sprendimą. Jai būdingas nuolatinis minčių srautas. Kryptingas srautas dirba ir siekia tikslų. Mes planuojame, tyrinėjame, priimame sprendimus, siekiame sėkmės ir valdymo. Veiklioji proto būsena mums būtina, kad išgyventume ir prisitaikytume prie kintančių sąlygų. Išblaškytas, nesutelktas veiklusis protas kelia rūpesčius ir bėdas, būdamas kančių priežastimi. Kenčia ir kryptingas protas, nes „susisvarbina“, pavargsta. Jei šis mąstymas imasi darbo, su kuriuo nesugeba susitvarkyti, neišvengiamai susiduriame su bėdomis. Pavyzdžiui, veiklusis protas gali paaštrinti blogą nuotaiką, sunkius prisiminimus ir neigiamus mąstymo modelius.
„Kai jaučiamės blogai, pradedame gilintis į save, nes tikime, kad tai atvers kelią mūsų klausimams išspręsti. Tačiau visada nutinka priešingai: mūsų gebėjimai spręsti rūpesčius šio vyksmo metu akivaizdžiai susilpnėja. Ir yra daugybė įrodymų, leidžiančių manyti, kad savigrauža yra bėdos dalis, o ne jos sprendimas.”, – sako Jon Kabat-Zinn, medicinos profesorius.
Būties protas, priešingai nei veikli proto būsena, įgalina gebėjimą betarpiškai prajausti ir suvokti. Atleidžiame valdymo vadeles, leidžiame sau būti tokiems, kokie esame, mėgaujamės paprastu buvimu dabar. Ši buvimo būsena nereiškia neveiklumo ar pasyvumo. Tai veikiau gilios būties ir sąmoningumo pojūtis, leidžiantis geriau suvokti save ir per save – mus supantį pasaulį.
Žmonės dažnai lyg iš vidaus neturi palaiminimo sąmoningumui, kuris ir tegali išgelbėti nuo visokių bėdų ir rūpesčių, kurias užsienietiškai įpratome vadinti problemomis. Šias bėdas sukelia veiklioji mūsų proto būsena. Savaime tai nėra bloga būsena, ji reikalinga, tačiau be Buvimo atsvaros, tampa dideliu kančios šaltiniu.
„Būti dėmesingo įsisąmoninimo būsenoje reiškia kurį laiką nespręsti, nevertinti, atidėti į šalį skubotus ateities reikalus ir priimti dabarties akimirką tokią, kokia ji yra, „pamirštant”, kokia ji norėtų būti.”, – sako Jon Kabat-Zinn, medicinos profesorius.
Rodos, jau daug kartų girdėtos tiesos, tačiau verta jas prisiminti vėl ir vėl. Kai giliai panyrame į veiklumą, iš šios proto būsenos labai sunku išeiti. Ir ypač tiems, kurie dar neturi tokio išėjimo, „persijungimo“ patirties. Sustoti, apsižvalgyti, nukreipti žvilgsnį į save, savo protą, pastebėti mintis ir pojūčius, taip tirpdant veiklaus proto „svarbumą“ – toks kelias, vedantis į Būties suvokimą.
Tam, kad išsiugdytume Būties suvokimą ir būties dabartyje būseną, turime:
Mokytis suvokti pasaulį tiesiogiai, patirti jį, nevertinant savo minčių ir pojūčių. Per stebėseną atsitraukti nuo visų „myliu-nemyliu“, „patinka-nepatinka“, „noriu-nenoriu“ keliamų prieštarų. Ir tada atsiversime gyvenimui ir beribėms jo teikiamoms laimės galimybėms.
Mokytis suvokti savo mintis kaip proto įvykius, kurie plaukia per mūsų sąmonę kaip debesys per dangų, ir nepervertinti jų svarbos. Juk jie nuolat keičiasi ir mainosi. Mokytis stebėti savo nuomonių ir minčių kaitą, prie jų neprisirišant.
Pradėti gyventi „čia ir dabar“, kiekvieną dabarties sekundę. Kai pagaliau nustojame kabintis į praeitį ir nerimauti dėl ateities, atrandame turtingus žinių šaltinius, padedančius gyventi visavertį gyvenimą ir padedančius ištrūkti iš tai gerėjančių, tai blogėjančių nuotaikų sūkurio.
Išjungti galvoje esantį autopilotą. Vis geriau suvokdami, kas vyksta su mūsų kūnu, jausmais ir protu, pradedame nukreipti savo veiksmus būtent ten, kur norime, ir tampame veiksmingesni, spręsdami klausimus. Išsivaduojame iš automatizmo. Suprantama, kad dalis vadinamų „automatinių“ veiksmų išlieka, tačiau mūsų sąmoningumas padeda mums vaduotis iš „robotiškos“ lemties, tampant vis labiau sąmoningu žmogumi, kuris viską daro pats, o ne programa, robotas už jį.
Nesistengti prievarta keisti savo gyvenimo, pritaikant jį prie išsigalvotų, idealizuotų įsivaizdavimų, koks jis „turėtų” būti. Vietoj to priimkite ir nepatogumus kaip gyvenimo kelionės dalį. Suvokti, kad mūsų „tobulo” gyvenimo troškimas, besiskiriantis nuo tikrovės, tik sukuria neigiamų minčių ir išgyvenimų srautą.
Išmokti atskirti tikroves nuo savų ir perskaitytų knygose įsivaizdavimų: yra ši medžiaginė tikrovė, vykstanti pagal tam tikrus dėsningumus, dvasiniai pasauliai ir jų tikrovės. Jie nesimaišo. Pvz., sapnų pasaulis mums kalba per ženklus ir užuominas, tačiau jas vertinant ir „traukiant ant savo kurpaliaus“ yra labai lengva suklysti. Aukščiausioji tikrovė – suvokimas Esu.
Viena proto kokybė nėra blogesnė už kitą. Iš tiesų svarbu išmokti persijungti tarp šių dviejų būsenų, kad, viena vertus, sėkmingai spręstume gyvenimo iššūkius, kita vertus, atrastume vidinę ramybę ir gyvenimo dermę. Tai yra Būdas Būti.
RG remiantis budizmo šaltiniais
—
Vydija teskleidžias per Ugniją Šventą. Tebūnie suvokimas kaip giliausia dermė.
