Pasiekęs suvokimo/nušvitimo būseną, Buda pusę amžiaus vedė dharmos keliu savo mokinius, įkvėpdamas juos savo dvasine patirtimi, kol pasitraukė į paranirvaną (galutinį išsivadavimą iš atgimimų ir mirčių rėdos). Budos mokymas dažnai vadinamas trimis Dharmos rato posūkiais – trejomis pamokymų rėdomis (ciklais), apibūdinančiomis kelią nuo kančios ir skausmo į atviros širdies ir išminties laisvę.
Pirmasis Dharmos rato posūkis: niekas neatsiranda be priežasties
Pirmoji rėda yra budizmo sampratos šerdis ir vėlesnių priesakų pagrindas. Pirmojo Dharmos rato apsisukimo mokymas, kurį Buda suteikė penkiems pirmiesiems savo mokiniams Elnių parke netoli Varanasio Indijoje, supažindina mus su Keturiomis kilniomis tiesomis.
Šiuose mokymuose Buda pabrėžia, kad prisirišimas ir troškimas išjudina ir toliau suka samsaros ratą. Prisirišimo arba gyvenimo išsisukimo, kuris dažnai yra mūsų neigiamų jausmų ir veiksmų priežastis, pagrindas yra taip vadinamas „aš”. Tačiau „aš” yra ne kas kita, kaip dirbtinis kūrinys: jis yra daugelio nepastovių dalių suma, todėl negalima teigti, kad „aš” gyvuoja savarankiškai ir stabiliai.
Šiuose mokymuose Buda daug dėmesio skiria doram elgesiui ir vengimui kenkti sau ir kitiems (kad mokinys neprisidirbtų blogų karmų, apsunkindamas savo dvasinį kelią). Šios sąvokos grindžiamos giliu karmos, priežasties ir pasekmės dėsnio, supratimu.
Antrasis Dharmos rato posūkis: nieko nėra tikro
Antrąją mokymų rėdą Buda savo mokiniams davė Gėrio viršūnėje, kalne Bihare, Indijoje (tame pačiame regione, kur jis pasiekė nušvitimą).
Buda plėtoja savo mintį apie savaime gyvuojančio „aš” nebuvimą: ne tik kad nėra jokio tvirto, stabilaus „aš”, slypinčio už mūsų patirčių, bet ir pačios patirtys yra visiškai subjektyvios, priklausomos nuo „aš“, kuris nuolat kinta. Šis subjektyvumas išreiškiamas kaip tuštuma: tikrovė, kaip esame įpratę ją suvokti, kaip tokia neegzistuoja. Nesuvokdamas to, sutrikęs protas ir toliau veikia pagal „aš”/”kitas” dvilypumą. Šis dvilypumas, kai vienus mylime, o kitų nekenčiame, sukuria kančią ir suka karmos ratą, kuris vis kuria priežastis ir pasekmes.
Per šią mokymų rėdą mumyse ima ryškėti atjautos dermė: mes aiškiai matome, kad įsikibimas į „save“ visomis savo nesuskaičiuojamomis skvarmomis sukelia kančią, ir savaimingai išsiugdome užuojautą tiems, kurie lieka įstrigę įprastuose proto rėmuose.
Trečiasis Dharmos rato posūkis: tuštuma nėra tuščia
Sakoma, kad mokymus, sudarančius trečiąjį Dharmos rato posūkį, Buda per kelerius metus pateikė įvairiose vietose.
Juose Buda aiškina, kad tuštuma nėra tuštuma. Suvokus tuštumą, gali pasireikšti protui būdingos nušvitusios savybės.
Pripažįstame, kad daiktai negyvuoja taip, kaip esame įpratę apie juos mąstyti: iš tikrųjų nieko nėra nepriklausomo nuo mūsų proto. Protas nuolat vertina pasaulį, ir viskas, ką suvokiame, pereina per mūsų protinės ir jausminės būsenos sietą. Keisdami protą, keičiame viską, ką protas suvokia. Todėl mūsų dvasinis darbas – išmokyti protą pro subjektyvių įpročių debesis įžvelgti geros prigimties saulę.
Geroji prigimtis, arba Budos prigimtis, yra šviesi, pirmapradė proto savybė, kuri yra mūsų tikroji esmė. Ji yra pabudimo sėkla, esanti visose gyvose būtybėse. Budos prigimtis reiškia, kad protas, kad ir kaip ir kur jis pasireikštų, yra pirmapradiškai tyras. Dėl to visos gyvosios būtybės ne tik turi galimybę Budos būsenai – jos jau turi šių savybių.
Šie vienas kitą papildantys mokymai sudaro budistinės pasaulėžiūros šerdį ir yra pagrindas įvairiose budizmo mokyklose naudojamoms meistriškoms priemonėms, padedančioms išsivaduoti iš kančios ir pasiekti tikrąją laimę.
—
Vydija teskleidžias per Ugniją Šventą. Tebūnie suvokimas kaip giliausia dermė.