Tikrovės prigimties klausimas užima svarbią vietą visose dvasinėse kryptyse, tikybose, filosofijoje ir moksliniuose tyrimuose. Kiekviena iš šių žinių sričių siūlo savo požiūrį į šią, rodos, sudėtingą ir labai įdomią temą.
Per šimtmečius filosofai skirtingai atsakinėjo į klausimą apie gyvasties (egzistencijos) kilmę. Idealizmo šalininkai teigia, kad pirminė yra sąmonė, idėja, dvasia. Medžiaginis (materialusis) pasaulis, anot idealistų, tėra dvasinio prado atspindys ar išsivystymas. Materializmo atstovai, priešingai, įsitikinę, kad pirminis dalykas yra medžiaga/materija, o sąmonė, mąstymas – tik jos išdava. Materialistai mano, kad pasaulis gyvuoja atsietai (objektyviai), nepriklausomai nuo žmogaus sąmonės.
Dvasinės kryptys taip pat siūlo skirtingus tikrovės prigimties aiškinimus. Pavyzdžiui, budizmas pabrėžia proto svarbą jos suvokimui: protas apibūdinamas kaip kūrėjas, kuris sukuria mūsų pasaulio suvokimą. Pati tikrovė laikoma tuščia (tuštuma – shunyata). Tai nereiškia, kad pasaulio nėra. Veikiau jis neturi vidinės, nepriklausomos esmės: visi reiškiniai atsiranda ir išnyksta priklausomai nuo priežasčių ir sąlygų, todėl yra kintantys ir nepastovūs, atsiranda iš tuštumos ir jų esmė yra tuštuma.
Kalbant apie mokslą, daugelis šiuolaikinių jo atstovų abejoja objekto tikrumu atsietai nuo į jį žvelgiančio subjekto. Pavyzdžiui, jei vadovausimės Kopenhagos kvantinės mechanikos vertinimu, galime daryti išvadą, kad nesant stebėtojo apskritai nėra jokios tikrovės. Įdomu tai, kad daugelis šiuolaikinių mokslininkų išvadų ir sampratų sutampa su Budos ir jo mokinių pasaulio aiškinimu, kuris siekia du su puse tūkstančių metų.
Taip pat ir jogos, vedantos parampara (mokytojų seka), daug tūkstantmečių aiškina tai, ką kvantinė fizika nustato dabar: yra Stebėtojas (puruša), kuris nesikeičia, o pasaulis dėl savo kaitos ir nuolatinio mainymosi lyg debesys danguje, jie yra ir jų nėra. Ir ramus jogo protas gali patirti šią nesikeičiančią tikrovę, t.y. suvokti pasaulį tokį, koks jis Yra, o ne koks atrodo protui ir juslėms. VIII amžiuje garsus jogas Šri Šankaračarija pateikė palyginimą apie virvę ir gyvatę. Žmogaus protui gali atrodyti, kad gulinti tamsoje virvė yra gyvatė…
Patandžalio sutrose parašyta: tada drastuh svarūpe avasthanam. Tada Stebėtojas mato pasaulį tokį, koks jis yra – ne savo besikeičiančias mintis ir aistras (kamarupa), o šventąją nuolatinę prigimtį (svarupa).
Šiuolaikinėje daboje (kultūroje) įsitvirtino samprata, kad gyvename savo pačių sukurtame pasaulyje. Tačiau dažnai iš to seka labai daug klaidingų išvadų, kai žmonių vaizduotė pati ima kurti visokius pavidalus ir pasaulius, laikydama juos tikrove. Iš dviejų lyčių atsiranda septyniasdešimt ir panašiai. Užmirštamas paprastas dalykas, kad ne tik žmogus tuos pasaulius kuria. Yra pirminis pradas, kuris ir suteikė mums galimybę įsivaizduoti. Vaizduotės galia didžiulė, didelė ir Ketinimo galia. Tačiau ji gali kurti, o gali ir griauti. Žmogus dalyvauja kūrybos veiksme, tačiau ne jis yra šio gyvenimo pirminis kūrėjas. Dvasinis žmogus užduoda klausimus – kas aš, kur einu, iš kur atėjau? – ir atsakymai nėra paprasti, linijiniai. Įgaudamas dvasinės patirties, priimdamas save pasaulyje, žmogus atkuria darną savyje ir aplinkoje.
Štai keletas įdomių ištraukų vydojimui (kontempliavimui):
„O tas stebėtojas! Kad ir kaip vaizduotume Visatą, tai, kas pavaizduota, visada bus mūsų kūrinys.” Džonas Dunas, inžinierius, filosofas ir rašytojas.
„Stebėtojai yra būtini, kad Visata atsirastų”. Džonas Arčibaldas Vileris, fizikas teoretikas.
„Pasaulis, koks jis žinomas mokslui, nėra tikrojo pasaulio modelis, bet yra žmogaus Proto, kuriančio tikrojo pasaulio modelį, modelis.” Nilsas Boras, fizikas.
„Mūsų suvokiamasis „aš” negali būti niekur pasaulio paveiksle, nes jis pats yra pasaulio paveikslas.” Ervinas Šriodingeris, fizikas.
„Kad stebėtojas galėtų dirbti darbą, vadinamą „stebėjimu”, jis turi ką nors sukurti, kad galėtų tai stebėti.” Stivenas Volinskis, kvantinės psichologijos įkūrėjas.
„Ne gamtos būtis lemia įvairių apraiškų atsiradimą. Jos atsiranda jums jas sukūrus. Priešingai nei netikros, jos tampa tikromis dėl akimirkos suvokimo sumišimo. Šios Visatos spindesį sukuria jūsų valia. Todėl Tavo spindesys spindi visuose pasauliuose”. Abhinavagupta, indų filosofas.
„Dangus ir Žemė gimė tuo pačiu metu kaip ir aš. Išorinis pasaulis ir aš sudarome vieną visumą!”. Zhuang Tzu, kinų filosofas.
„Tikrovė atsiranda ne savaime, o kaip subjekto veiklos išdava, kai jis mąsto, kuria, patiria”. Nikolajus Berdiajevas, rusų filosofas.
„Protas yra visų reiškinių šaltinis.” Buda Šakjamunis.
„Tikrovė yra tai, ką mes galvojame, kad ji yra.” Dilgo Kyentse Rinpočė, budizmo mokytojas.
„Mes galime pakeisti savo pasaulį pakeisdami savo protą.” Mingjur Rinpočė, budizmo mokytojas.
„Mintis ir daiktas yra vienodo tankio.” Tibeto mirusiųjų knyga.
„Reikalas ne kelyje, kurį mes renkamės; o tame, kas mūsų viduje verčia mus pasirinkti kelią.“ O. Henris
„Nešantys suvokimą skelbė: „Visi reiškiniai yra tik menami!”/ Ir šiandien jie yra tik regimi miražai – Tarsi nesąžiningas burtininkas kvailintų žmonių galvas. Viskas yra regimybės, todėl saugokitės, ypač šiais nuosmukio laikais!“. Dilgo Khyentse, Patrulio Rinpočės rašinio „Apšviestųjų širdies lobis“ paaiškinimai
Ir jei visi reiškiniai iš tikrųjų negyvuoja,/ Ką galima laimėti, ką prarasti?/ Kas man teikia šlovę ir garbę?/ Kas yra tas, kuris tik bara ir įžeidinėja?/ Iš kur atsiranda malonumas ir skausmas?/ O kas juose man kelia liūdesį ir džiaugsmą? Šantideva
„Jogos pabaiga – suvokti nepriklausomybę. Viskas nutinka prote ir protui, o ne „aš esu“ šaltiniui. Kai suvoksi, kad viskas vyksta savaime (vadink tai likimu, Dievo valia ar paprasčiausiu atsitiktinumu), tu liksi tik kaip stebėtojas – suvokiantis ir besimėgaujantis, bet nė kiek nesijaudinantis“. Šri Nisargadatta
