Pirmasis iki šiol žinomuose istoriniuose šaltiniuose užrašytas mūsų protėvio ištartas žodis – tuometinio lietuvių priešo, Henriko Latvio „Livonijos kronikose“ aprašytame atsitikime. 1207 metai, „Lettonai (lietuviai) prisiminę savuosius, prieš dvejus metus žuvusius nuo Rygiečių ir semigalų, pasiuntė šauklius po visą Lettoniją ir surinko didelę kariuomenę“ (Henrikas Latvis. Livonijos kronikos, Vilnius, 2001, p. 52).
Žymos archyvas: istorija
Č.Gedgaudas: apie sielos nemirtingumą ir stabmeldystę
Šalia pasaulio keturių medžiaginių pradų, mūsų bočiai pilnai suprato ir dvasinio prado buvimą. Ne vien duona gyvename: tai seniausias civilizuotos bendruomenės pareiškimas, kuriuo ji nusako savo pažangą.
Jau penktame šimtmetyje prieš Kristų sielos nemirtingumo doktrina buvo paskelbta kaip tikybos dogma Jo Šventenybės Sielmokšio (Žalmokšio? – red.), mūsų Krivių Krivaičio ir vieno didžiausių žmonijos filosofų. Kodėl jo niekas nebemini? (…)
Dėl žynio Žalmokšio vardo kilmės
Dėl gudų-dakų-trakų Dievo, Žynių žynio Žalmokšio (Zalmoksis, Samoksis) vardo etimologijos.
Žalmokšis – skamba labai „baltiškai“, be abejonės, šis skambesys labai artimas lietuvio-latvio ausiai!
Č.Gedgaudas: Mūsų praeities beieškant
Suteiki man išgalės. Žemaičių ir Aukštaičių Dieve, Prūsų, Galindų, Kuršių valdove, Liauduvių, Sėsnų, Tautonių, Tauringių, Varulių Viešpatie, Vanduolių globėjau, Eisčių ir Upeningių Vadove, Vyčių-Gudų karaliau, Jotvingių, Varingių ir visų Rasų Didysis Kunige, senovės Aukštrikių Teisėjau, Krivių-Krivaičių Pone, Vyties Vėliavų karvedy, Lielos Taurojos Kūrėjau!
Kas mes – baltai ar sarmatai?
Vis plačiau kalbama apie mūsų tautos ryšius senovėje su taip vadinama Europine Sarmatija. Istorikai šiai diskusijai, berods, nėra pasiruošę – labai keista, kad ši tokia svarbi mūsų senosios istorijos tema liko praktiškai apeita. Nors pirminės medžiagos pakaktų, bent jau problemos įvardijimui, jos perkėlimui į mokslinį, profesionalų lygmenį. Sakoma, kad mūsų istorikai profesionalai neturi pakankamai pajėgumų ir finansų. Tačiau tų pačių finansų, tarkime, užtenka Istorijos instituto funkcionavimui. Kokios problemos ten įvardijamos, kaip prioritetinės? Tos, kurios yra paprastesnės tyrėjams, kurioms pakanka šaltinių mūsų šalies archyvuose. Koks istorikas ramiai sau ir pamažėle tiria Valakų reformos (XVI a.) vingrybes ir panašius dalykus. Užtektų pažvelgti į daktarinių disertacijų temas. Štai vien Vilniaus Universitete 1999 – 2004 buvo apgintos 28 daktaro disertacijos. Nesakau, kad Valakų reforma nesvarbu. Tačiau teigiu, kad yra temų daug svarbesnių, turinčių pamatinę vertę visai mūsų šalies istorijos paradigmai.
Apie Dievą Ragutį, antra dalis
Grįžęs iš šventklajūnos kelionės Himalajuose aplankiau Viešpaties Ragučio akmenį prie Šv. Paraskevijos cerkvės. Džiugu, situacija kiek pagerėjusi, vieta pamažu ima atsigauti, nors vėl teko pašalinti keletą nuorūkų ir šiukšlių. Tačiau atsirado ir daug žvakučių, akmuo pamažu imamas gerbti ir tvarkyti. O pašalinti atidirbusias žvakutes jau daug linksmiau ir natūraliau, nei nepagarbiai ne vietoje numestas nuorūkas…
Senojo Egipto Pašvęstųjų paslaptys
0
Ištraukos iš Maiklo Beidžento knygos „Uždraustoji archeologija“. Apie senovės Egipto piramidžių pastatymo tikslus, žynių išmintį, Hermio Trismegisto raštus, alchemiją. Populiariai ir įdomiai pateiktas požiūris, kurį oficialusis mokslas linkęs nutylėti. Taip pat – žvilgsnis už visų laikų Pašvęstųjų uždangos…
M.Ešbi: Apie simbolių reikšmę ir vaizdinius
Dievo vaizdinių kūrimas, taip pat dievų žmogiškajame pavidale kūrimas, tiems, kas juos garbina, gali tapti tiek naudingu, tiek pavojingu. Protas yra nuostabus įrankis, tačiau jis lengvai nuseka paskui jausmingumą ir jam yra būdingi prisirišimai prie to, ką jis suvokia, ir baimė prieš tai, ko nesupranta.