Trūksta energijos? Nusimesk svarbumą, išmok stebėti…

Dhumavati_yantra_colorTrūksta energijos – tai yra pirmasis ženklas, jog kažkas yra negerai. Ajurveda – senasis Indijos sveikatos mokslas, teigia, jog žmogaus dvasinė Atgaja matyti pagal du pagrindinius požymius:

1. Asmuo, kiekvieną dieną tampa jaučiasi laimingas (laimingesnis).

2. Jo santykiai su kitais gerėja, aplinka tampa darnesnė.

Žinoma, visi gydytojai jums pasakys – kartais pagerėjimas ateina per paaštrėjimą…

Žmonės yra linkę sureikšminti savo gyvenimą ir situacijas jame. Iš esmės, tai reiškia savanaudiškumą. Savanaudis, gobšus, pavydus žmogus negali mylėti, ir vargu ar kas nors mylės tokį ir norės su juo bendrauti. Todėl jis negali būti laimingas. Svarbumas yra prisirišimas. Kuo mažiau turime prisirišimų prie šio pasaulio, tuo daugiau mes galime duoti, energija atsipalaiduoja ir mes galime „išmokti“ mylėti. Nors praktiškai, nusimetus svarbumą ir išmokus stebėti, viskas vyksta savaime.

Nustojame žvalgytis į praeitį ar į ateitį, imame vis labiau džiaugtis dabarties akimirka.

Ajurveda, viena seniausių pasaulyje medicinos sistemų, tvirtina, kad visų ligų ir kančių šaknys yra godumas (norai) ir pavydas (konkurencija, noras būti tuo, kuo šiandien nesi), tai didina žmogaus atskirumo pojūtį, susitelkimą į savo „ego“.

Mes esame bendruomenės nariai, gyvename kartu ir šalia su kitais žmonėmis. Kaip galėtų būti pavadintos kūno ląstelės, kuri nenori dirbti kartu su visu kūnu, o tik sunaudoti kūno išteklius? Tai vėžinės ląstelės. Jei organizmas negali jų atsikratyti, tada jis miršta. Taigi Visata kaip visuma yra linkusi atsikratyti vėžinių ląstelių – savanaudiškų žmonių, ar net ištisų bendruomenių kaip visumos. Ir pirmiausia, nustoja duoti jiems energijos.

Karai, stichinės nelaimės yra tik pasekmės. Tikroji priežastis, jog kiekvienas žmogus ima galvoti tik apie save, stengtis tik imti, o ne duoti. Pagrindinis darnos dėsnis – energijų mainai. Tik jie atveria žmonių širdis meilei ir daro žmones (tuo pačiu ir pasaulį) laimingais.

Turėtume nustoti būti tik vartotojais, o mokytis duoti, dalintis su džiaugsmu. Dažnai žmonės bijo dalintis, nes, atseit, energija bus prarasta. Tačiau dėsnis toks – kuo daugiau duodame, tuo daugiau gauname. Gamtoje energijos yra labai daug, tačiau tik atsipalaidavę, duodami galime ir pasiimti.

Maistas suteikia energijos materialiam kūnui. Atkreipkite dėmesį, kad žmonės, kurie valgo nedaug, kartais pabadauja, daug energingesni nei tie, kurie valgo daug. Taigi, kai mes susergame, mes nenorime valgyti, per badavimą organizmas yra išvalomas ir pripildomas energija. Nesaikingai vartojama gausa daro žmogų silpnu ir ligotu…

Viena pirmųjų sveikatingumo taisyklių – mokytis pamilti pasaulį su visais jo trūkumais, neteisti ir nevertinti, nesmerkti. Nesitapatinti, o stebėti lyg kino filmą.

Svarbumo nusimetimas yra egoizmo ir godumo atsikratymas.

Kaip mes gauname šviesiosios sveikatos energijos?

• badaudami arba laikydamiesi dietos apribojimų;

• kvėpavimo pratimų pagalba;

• būdami vieni;

• laikydamiesi tylos;

• būdami gamtoje;

• stebėdami įvykius aplink neįsitraukdami;

• užsiimami nesavanaudiška kūryba;

• sekdami dvasiniais mokytojais;

• juokdamiesi, šypsodamiesi;

• teikdami nesavanaudišką pagalbą;

• elgdamiesi kukliai ir ramiai;

• melsdamiesi prieš valgį;

• valgydami maisto produktus, kuriuose daug šviesios gyvybinės energijos – grūdus, ghee, medų, vaisius, daržoves ir t.t.;

• eidami miegoti anksti ir keldamiesi anksti;

• prižiūrėdami savo kūną, laikydami jį švaroje;

• būdami geros nuotaikos;

• priimdami šalto vandens arba kontrastinį dušą, dažniau stovėdami basi ant žemės;

• aukodami savo laiką, pinigus;

• judėdami su džiaugsmu;

• atlikdami dvasines pratybas;

• verždamiesi ten, kur iš tiesų šaukia Širdis;

• visur matydami Aukštesniosios valios pasireiškimus, pamažu tapdami tos valios tarpininkais.

 

Kaip mes prarandame energiją?

• nusivildami, atmesdami dabartį, praeitį ar ateitį, bijodami likimo;

• būdami dirglūs, nusiminę, pikti;

• siekdami vien egoistinių tikslų;

• be tikslo buvodami žemuose energetiniuose lygmenyse;

• jausdami apmaudą, tapatindamiesi su juo;

• persivalgydami;

• sekdami savo nuolat klaidžiojančiu protu, negalėdami susitelkti;

• be stebėsenos prisiimdami socialinius vaidmenis;

• valgydami žemo energetinio lygmens, nešvarų, chemija užterštą maistą – mėsą, konservantus ir t.t.

• valgydami skubant;

• rūkydami, gerdami alkoholį, vartodami narkotines medžiagas bei visa, kas sukelia priklausomybes;

• tuščiai, daug kalbėdami, ginčydamiesi, kritikuodami;

• kvėpuodami „paviršiumi“ negiliai, pernelyg dažnai;

• negaudami pakankamai Saulės šviesos, švaraus oro;

• palaikydami „meilės“ryšius be meilės;

• pernelyg ilgai, arba pernelyg trumpai miegodami;

• pertempdami kūną ir protą;

• būdami žmonių susibūrimo vietose;

• jausdamiesi svarbūs ir atskiri nuo likusio pasaulio.

***

Pasak jogų, mes gauname energijos (pranos) bendraudami su Žemės, Vandens, Ugnies ir Eterio pradais (stichijomis):

1. Žemės pradas: valgyti natūralų maistą, gyventi gamtoje, stebėti gamtą, bendrauti su medžiais, augalais ir gyvūnais, vaikščioti basomis ant žemės. Ajurvedos gydytojai patvirtina, jog pradėjus gyventi gamtoje, toliau nuo didžiųjų miestų, (kur žmonės priversti važinėti metro ar troleibusais, vaikščioti tik šaligatviu), tokie žmonės greitai atkuria savo imuninę sistemą ir pradeda gyventi sveiką gyvenimą, energija atsistato savaime.

2. Vandens pradas: gerti vandenį iš šulinių arba šaltinių, maudytis ežeruose, upėse ir jūroje.

3. Ugnies pradas: Būti šviesoje ir vartoti maistą, pagamintą ant gyvos ugnies, pabūti šalia ugnies.

4. Oro pradas: būti gryname ore, ypač kalnuose, miške ir prie jūros.

5. Eterio pradas: nusimesti svarbumą, stebėti gyvenimą nesitapatinant su juo, auginti savyje vidinį tylųjį džiaugsmą, gerą nusiteikimą. Net jei žmogus gyvena gamtoje ir sveikai maitinasi, tačiau yra dirglus, piktas, gali atsitikti taip, jog gaunamos energijos (pranos) perteklius gali pradėti griauti jį patį. Jei žmogus yra ramus, geraširdis, geros nuotaikos ir nusiteikimo jis gali būti puikios sveikatos netgi dideliame mieste. Tačiau net ir toks asmuo turėtų laikytis dietos, atlikti dvasines pratybas ir nuolat „pabėgti“ į gamtą.

Miestuose yra vietų, kuriose galite pasisemti energijos: tai maldos namai, šventyklos, vienuolynai, parkai, pratekančios upės ir t.t.

Užduokime sau paprastą klausimą: ar aš spinduliuoju šviesą ar tik ją sugeriu? Suprantama, jog čia nėra ir nebus paprasto atsakymo. Tačiau šis klausimas ir sąžiningumas prieš patį save gali pakeisti jūsų elgesį ir nusiteikimą. Tuomet daug kas vyksta tiesiog savaime, energija ima tekėti ir mes sugrįžtame į savo tikrąją būseną – laimės ir tylaus džiaugsmo būseną.

***

Šitaip Mokytojas kalbėjo:

„Kiekvienas žmogus iš tiesų yra pats sau kelias. Tačiau tik tuomet, kai jis tvirtai įvaldo savo asmenybę bei savo pabudintos dvasinės valios jėgą, kai pripažįsta, jog asmenybė tai ne jis pats, o tas įrankis, kurį jis pats – milžiniško darbo – pagalba sukūrė savam naudojimui ir kurio pagalba, palaipsniui vystydamas savo sąmonę, jis pasieks gyvenimą virš asmeniškumo. Kuomet jis sužinos, kad tik tam būvoja (egzistuoja) jo keistas ir sudėtingas, atskiras gyvenimas, tik tuomet jis Kelyje.

Ieškok kelio, panirdamas į paslaptingas ir šviesą nešančias savo paties šventosios esmės gilumas. Ieškok jo, praeidamas įvairius išbandymus, panaudok tam reikalui visus savo pojūčius, kad suvoktum asmenybės augimą ir jį pažintum, kad suprastum savo artimo – tokios pat Dieviškosios dalelės, kaip ir tu, praeinančios savus išbandymus šalia tavęs – tamsumas ir grožį.

Ieškok kelio, tirdamas būties dėsningumus, gamtos dėsnius ir amžinojo gyvenimo už mirties riboženklių, įstatymus: ir ieškok jo giliai, nulenkdamas sielą savo prieš spindinčią žvaigždę, kuri dega jo gilumose.

Tuomet, kai tu sąmonėsi ir nusilenksi, žvaigždės šviesa įsidegs vis skaisčiau. Tuomet tu patirsi, kad kelio pradžia yra atrasta. O kuomet tu pasieksi jo pabaigą, ta šviesa netikėtai pavirs beribiu švytėjimu./ J.P.Blavatskaja. Šviesa kelyje“

SATYÂT NÂSTI PARO DHARMAH – Nėra aukštesnės Priedermės už Suvokimą.

www.yogi.lt

OLYMPUS DIGITAL CAMERA