Iš tiesų sąmoningumo savo atžvilgiu įgijimas reiškia ilgą ir sunkų darbą. Kaip gali žmogus ryžtis šiam darbui, jeigu jis jaučia turįs tą dalyką, kuris jam žadamas kaip ilgo ir sunkaus darbo išdava? Žinoma, žmogus nepradės šio darbo ir nemanys jo esant būtinu, kol neįsitikins, kad pats neturi nei sąmoningumo savo atžvilgiu, nei visko, kas su tuo susiję, t.y. vienybės ar išskirtinumo, pastovaus „aš“ ir valios.
(Šiuolaikiniam žmogui dar sunkiau ryžtis „sunkiam darbui“, nei P.Uspenskio laikais – iš tiesų, šis darbas, jei atrandame ugnelę savyje, yra puikus ir malonus. Tuomet netenka prasmės sąvoka „ilgas“ – šis darbas yra tavo gyvenimas, nuolatinė nuostabi tėkmė, kai yra „darbo su savimi“ laikotarpių, o yra ir sąlygiško „poilsio su savimi“ laikotarpių. Vis tik, šiame darbe visada pasitaiko iššūkių, kartais būna sunku – bet juk tai yra puiku?! O kartais yra tiesiog nuojauta, kad tas kelias tavo ir juo reikia eiti…RG Narajanas)
Pažinti save – tai buvo pirmoji sąlyga ir pirmasis reikalavimas senosiose psichologinėse mokyklose. Mes dar prisimename šiuos žodžius, tačiau jau praradome jų reikšmę. Mes galvojame, kad pažinti save reiškia pažinti mūsų savitumus, troškimus, skonius, galias ir polinkius, kai tikrovėje tai reiškia pažinti save kaip mašinas, pažinti savo mašinos sandarą, jos dalis, įvairių dalių veikimą, sąlygas, vadovaujančias jų darbui ir t.t. Iš bendrų žinių suprantame, kad negalime pažinti jokios mašinos jos neištyrinėję, mes turime atsiminti tai savo atžvilgiu ir turime tyrinėti savo mašinas kaip mašinas.
(„pažinti save“ giliausia prasme, yra atsakyti į klausimą „kas aš esu?“. Pažinti „save“, kaip asmenybę irgi naudinga, bet turime giliau suvokti, ką pažįstame. RG)
Tyrimų priemonė yra savęs stebėjimas. Nėra kito kelio, ir niekas negali atlikti šito darbo už mus. Mes privalome jį atlikti patys. Bet prieš tai mes turime išmokti, kaip stebėti. Turiu omenyje, mums dera suprasti techninę stebėjimo pusę: mes turime žinoti, kad reikia stebėti skirtingus veikimus ir juos skirti, tuo pat metu prisiminti, kad yra skirtingos sąmonės būsenos, mūsų miegas ir kad mumyse yra daugybė „aš“.
(Yra ir kitas stebėjimo būdas – tiesiog stebėti, be ypatingų būdų/technikų, svarbu tai atlikti kuo dažniau, prisiminti patį stebėjimo dalyką dienos eigoje, net atliekant kitus, sau įprastus darbus ir veiksmus. Tačiau dera visad laikytis saugumo, pavyzdžiui, dirbant prie staklių ar vairuojant. Čia esmingas dalykas – protas ir jausmai tuo metu rimsta ir stebintysis ima pastebėti ir tuomet atsiranda atstumas, lyg kokia erdvė tarp stebinčiojo prado ir to, kas stebima. Kuo atstumas didesnis, tuo mažiau jaučiamas raga- dvėša arba patinka-nepatinka poveikis. Stebintysis ramiai priima viską, kas ateina ir ką jis mato. Tuomet pajaučia erdvę, kurioje nėra svarstymų ir vertinimų – tiesiog buvimas. Pakankamai įsitvirtinus šioje būsenoje, galima pereiti ir prie savo asmenybių daugio ir kitų dalykų, šioje knygoje aprašytų, tyrinėjimų. RG)
Tokie stebėjimai greitai duos vaisių. Pirmiausia žmogus pastebės, kad negali stebėti visko, ką randa savyje, nešališkai. Kai kurie dalykai jam patiks, kiti jį suerzins, sudirgins ir net sukels siaubą. Kitaip ir negali būti. Žmogus negali tyrinėti savęs kaip tolimos žvaigždės ar keistos iškasenos. Visai natūraliai žmogui patiks patiks savyje tai, kas padeda jo vystymuisi, ir nepatiks tai, kas jo vystymąsi sunkina ir net daro neįmanomą. Tai reiškia, kad labai greitai nuo savistabos pradžios jis pradės savyje skirti naudingus bruožus nuo kenksmingų, (…) Žmogus pamatys tas savo dalis, kurios, kurios gali tapti sąmoningomis, ir dalis, kurios negali tokiomis tapti ir turi būti pašalintos.
(Būtent taip ir atsitinka. Tačiau akivaizdus ir patikrintas dalykas – stebint raga-dvėša, arba patinka-nepatinka pasireiškimus dvilypumas pats silpsta. Žinoma, pradžioje Stebėtojas negalės stebėti savęs nešališkai, tačiau toliau vykdant pratybas šis tegu ir sąlygiškas nešališkumas įsitvirtins savaime. Gal būt jis ir negalės stebėti savęs, kaip tolimos žvaigždės, tačiau artės prie šito. Žmogus labai linkęs meluoti pats sau, kas labai pabrėžiama ir šioje knygoje, tad pačiam atskirti (viveka) gali būti sunkoka, bent jau pradžioje. Tačiau tam ir yra dvasiniai mokytojai, pagalbininkai. O pašalinti trukdančių Atgajai dalių neįmanoma jokiu mechaniniu būdu. Neįmanoma tai padaryti tvariai ir ilgam. Mūsų tikslas juk ne sulaikyti kvėpavimą minutei ar dviems, o pasiekti tikrą ir stabilią išdavą. Trikdžiai silpnėja ir apmiršta tik einant aplinkiniais keliais, toks yra jogos menas. Jei būtų galima kažką „pašalinti“ lyg chirurgo peiliu, būtų paprasčiau, tačiau taip nėra. Bet jei sąvoką „pašalinti“ suprasti plačiau – taip, tai yra įmanoma. RG)
Stebėdamas save, žmogus visada turi atminti, kad savęs pažinimas yra pirmasis žingsnis jo galimas atgajos (evoliucijos) link.
(Evoliucija dažnai suprantama labai skirtingai. Pavyzdžiui, yra darviniška evoliucija ir dvasinė evoliucija. Mes kalbame apie dvasinę. Tačiau vėlgi dažnai įsivaizduojama, kad evoliucija yra begalinis judėjimas iš taško A iki nepasiekiamo ir už akiračio esančio taško B. Mes gi, išvertę į lietuvių kalbą užsienietišką „evoliuciją“ pavertėme Atgaja. Tai reiškia atgyti, atgauti. Tu negali atgauti to, ko nesi turėjęs. Budos prigimtis JAU yra tavyje. Lieka tik ją atpažinti, pripažinti ir išskleisti. Ar išskleisti? O gal vien tik atpažinus ji tuomet pati skleidžiasi? Prajauskite, nes tai ir yra dvasinis darbas – Atgaja. RG)
Dabar mes turime pažvelgti, kas yra tie kenksmingi bruožai, kuriuos žmogus randa savyje.
Kalbant bendrai, jie visi yra mechaniniai pasireiškimai. Pirmiausia, kaip minėta, yra melas. Melas neišvengiamas mechaniniame gyvenime. Niekas jo negali išvengti, ir kuo labiau žmogus mano esąs laisvas nuo melo, tuo labiau meluoja. Toks gyvenimas, koks jis yra, negalėtų gyvuoti be melo. Bet, žiūrint iš psichologinės pusės, melas turi kitą reikšmę. Tai reiškia kalbėjimą apie dalykus, kurių kalbantysis nežino ir net negali žinoti, taip, lyg jis juos žino ir gali žinoti.
(Būtent – ir svarbiausia, kad daugiausia mes meluojame patys sau. Šis melas labai dažnai turi ir psichoterapinę, apsauginę reikšmę. O taip pat santykyje su kitais būdo bruožais, pvz., užsispyrimu, minima žemiau vaizduote, priveda prie to, kad žmogaus savęs ir pasaulio vaizdinys labai skiriasi nuo tikrojo, objektyvaus. Vėliau tai gali sukelti nusivylimus ir dvasinius susirgimus, nes tikrovė anksčiau ar vėliau pasibeldžia į tavo duris. Stebėjimas ir kitos dvasinės pratybos, ypač padedant Mokytojui, gali atstatyti pažeistą santykį su gamta, aplinka, ir savęs paties dalimis. Ir pagaliau priartėti prie atsakymo į klausimą – kas aš esu? RG)
Taip pradėjęs, žmogus greitai išmoks atskirti ženklus, pagal kuriuos galės pažinti žalingus pasireiškimus savyje. Žmogus atras, kad juo labiau jis gali valdyti pasireiškimą, juo pasireiškimas gali būti mažiau žalingas ir kuo mažiau žmogus gali jį valdyti, t.y. kuo mechaniškesnis pasireiškimas, tuo žalingesnis jis gali tapti.
(Pirmiausia stebėjimas, vidinė erdvė ir atstumas tarp stebėtojo ir to, kas stebima… Tiesioginis valdymas, užsienietiškai kontrolė, nebūna tvarus ir ilgalaikis. Netiesioginis, per stebėjimą ir atpažinimą savaiminis persikeitimas yra tvarus būdas. Tačiau ir tiesioginis dėmesio valdymas, derinant su tuo, kas pasakyta aukščiau, padeda kurti reikalingas samskaras arba vėžes, kuriomis „važiuoti“ sąmoningumo keliu yra daug lengviau. RG)
Antras pavojingas bruožas, kurį žmogus atranda savyje, yra vaizduotė. Vos tik pradėjęs stebėti save, jis prieina prie išvados, kad pagrindinė kliūtis savistabai yra vaizduotė. Žmogus nori kažką stebėti, bet vietoj to atsiranda vaizduotė to paties dalyko atžvilgiu ir žmogus pamiršta stebėjimą. Labai greitai jis supranta, kad žodžiui „vaizduotė“ žmonės priskiria visiškai dirbtinę ir neužtarnautą reikšmę, tokią, kaip sugebėjimą kurti ir rinktis. (…) Vaizduotė yra taip pat blogai, kaip ir melas, iš tikrųjų ji yra melas pačiam sau. Žmogus pradeda įsivaizduoti kažką tam, kad save pamalonintų, ir labai greitai pradeda tikėti tuo, ką įsivaizduoja, ar bent dalimi to.
(Vaizduotė yra žmogaus duotybė. Stebėjimui ji lyg ir trukdo, tačiau juk niekas negali sutrukdyti stebėjimo, stebėti galima viską, kas pasirodo sąmonės erdvėje, tame tarpe ir vaizduotės žaismą. Jei dėmesys susilieja su vaizduotės kuriamais vaizdiniais, dera vėl sugrįžti prie stebėjimo ir išlaisvinti dėmesį. Taip vėl ir vėl. Neužtarnauta vaizduotės reikšme pagrįsta visa dabartinė kultūra, tapusi nekultūra, antikultūra, visas nuopuolis. Tačiau ir tai galima ramiai stebėti, o ne piktintis ar išreikšti savo kitokį požiūrį. Nes jūsų požiūris yra jūsų mintys ir jausmai viename. Stebėjimas gi atkuria vidinę erdvę, kurioje gyvuoja tie patys mintys ir jausmai, tačiau išryškėjęs stebėtojas liudija visa tai per atstumą. Šis atstumas savaime leidžia išvengti mechaniškumo. Mintys ir jausmai nebevyrauja virš sąmoningumo prado. Ir vis tik, vaizduotės apsijungimas su polinkiu meluoti sau ir vadinamuoju „wishfull thinking“ – noriu, kad būtų taip, kaip noriu, – yra rimta kliūtis. RG)
Vėliau ar net anksčiau jis pastebi labai pavojingas neigiamų jausmų (emocijų) reiškimo pasekmes. Sąvoka „neigiamos emocijos“ reiškia visus siautulio ir prislėgtumo pojūčius: savęs gailestį, pyktį, įtarimą, baimę, susierzinimą, nuobodulį, nepasitikėjimą, pavydą ir t.t. paprastai žmonės priima tokią neigiamų pojūčių išraišką kaip įprastą ir net būtiną. Labai dažnai žmonės tai vadina „nuoširdumu“. Žinoma, tai neturi nieko bendra su nuoširdumu: čia tiesiog žmogaus silpnybės požymis… (…) Žmogus šį dalyką supranta tik pabandęs tam pasipriešinti. Ir tuo būdu išmoksta kitą pamoką. Jis supranta, kad mechaninių pasireiškimų atžvilgiu neužtenka tik stebėti šiuos pojūčius, būtina jiems priešintis, nes nepasipriešinęs jis negali jų stebėti. Neigiamos emocijos pasireiškia taip greitai, įprastai ir nejuntamai, kad žmogus negali jų pastebėti, jeigu nededa pakankamai pastangų, kad sukurtų joms kliūčių.
(Mechaniškumas yra nesąmoningumas,.Yra būdų, kaip „įpratinti“ save būti sąmoningesniu. Pavyzdžiui, jūs rakinate savo būsto duris. Tai įprastas veiksmas ir jūsų sąmonė linkusi tai daryti mechaniškai, taip paprasčiau, taip išnaudojama mažiau agnos įprastiems darbams. Tačiau jūs galite tuoj pat „atsibusti“ ir daryti šį veiksmą sąmoningai – nukreipti į darymą visą dėmesį ir žinoti, kas dabar vyksta. O po to savaime aiškiai prisiminsite, kad duris tikrai užrakinote, o ne abejosite… Su neigiamais pojūčiais yra bėda – dažnai jie kyla greičiau, nei mes sugebame į šiuos dalykus atsiliepti ir priimti vienokį ar kitokį sprendimą. Bet kuriant vidinę erdvę savyje tas laikas, kelios akimirkos atsiranda ir tai mus įgalina apsispręsti – atliepti į išorės ar vidaus iššūkius ir dirgiklius vienaip ar kitaip. Tad stebėjimas ir meditavimas padeda. Su pasipriešinimu irgi yra bėda: jei priešiniesi kažkam, tas dalykas dar sustiprėja, tu maitini savo agna tai, ko tau nereikia. Čia pasireiškia jogos menas: dera ir reikia priešintis, bet nesipriešinant. Jūs paklausite, kaip?.. Tobulinkite savo jogos meną, jei kažkas nepavyko, toliau bandykite, stebėkite, medituokite… RG)
Po neigiamų emocijų reiškimo pastebimas dar vienas keistas savo ar kitų žmonių mechaninis bruožas. Tai yra šnekos. Šnekos nėra žalingos. Bet kai kuriems žmonėms, ypač tiems, kurie tai mažiausiai pastebi, jos tampa tikra yda. Jie šneka visą laiką, kur jie bebūtų, dirbdami, keliaudami, net miegodami. Kam nors esant šalia, jie niekada nenustoja šnekėti, o jeigu nieko nėra šalia, jie kalba patys su savimi.
(Iš tiesų, šnekos nėra žalingos, tačiau apkalbos – žalingos. Ir dažnai atstumas tarp šnekų ir apkalbų yra nedidelis. Kas yra šnekos? Tai agna, išeinanti per liežuvį, žinoma, perkeltine prasme. Dera šią savybę pastebėti ir agną nukreipti kitur. Jei tiesiog tiesmukai kovojant užspausti šį norą, agna pati ieškos kelio išeiti laukan ir šis kelias gali jums nepatikti. Tad geriau kelią pasirinkti patiems. Tai gali būti jogos pratimai, sportas, pasivaikščiojimai, kūniški darbai rankomis ir pan. RG)
(Bus daugiau)
Piotras Uspenskis. Galimos žmogaus atgajos (evoliucijos) psichologija su RG Narajano pastabomis ir papildymais
ŽMOGUS YRA MAŠINA (PIRMOJI DALIS)
ŽMOGUS YRA MAŠINA (ANTROJI DALIS)
—
Vydija teskleidžias per Ugniją Šventą. Tebūnie suvokimas kaip giliausia dermė.
