Sodas yra Gyvenimo medis, jis yra Pilnatvė. Pilnatvė sukasi ir skleidžiasi, užpildydama erdvę aplinkui. Ji pati yra erdvė ir galios/agnos (energijos) virpesiai. Ši galia skatina, kelia, budina kūrybai, degimui. Keturi pradai talpinas penktame. Pasaulis kuriasi ir vėl užsiveria, kaip diena ir naktis.
Šis sukimasis yra Rėdos Atgaja. Tai, kas buvo, vėl pasikartos. Sada – vyksmas, nenutraukiama, nuolatinė eiga.
Prieš priimdamas Dievą, privalai priimti save – tai dar baugiau. Pirmieji žingsniai į savęs priėmimą nėra nė trupučio malonūs, nes tai, ką matai, nėra laimingas reginys. Reikia drąsos, kad judėtum toliau. Padeda tyla. Žvelk į save visiškoje tyloje – nemėgink savęs apibūdinti. Žvelk į būtybę, kuria tiki esantis, ir prisimink – nesi tai, ką matai. „Tai aš nesu – o kas aš esu?“ yra savityros judesys. Nėra kito kelio į išsilaisvinimą, visi kiti būdai tėra atidėliojimas. Visiškai atmesk tai, kas nesi, kol tikroji Savastis išsireikš savo nuostabiuoju niekumu, savo „ne-dalykiškumu“./ Šri Nisargadatta
Vydiniana Bairava Tantra (Vijnana Bhairava tantra): Paslapčių knyga(Trumpos meditavimų temos pagal Ošo)Deivė paklausė:
О, Šyva! Kame yra tavo tikroji Esmė?
Kas yra ši stebuklų pripildyta Visata?
Dieve, padėk mano širdžiai, trokštančiai praregėti. Nušviesk ją Tavo Pagalbos ir Meilės jėga. Visi mes esame tavo vaikai, o Tu – mūsų Tėvas ir Motina. Ir viskas yra Tavo Valioje ir Malonėje. Aumens.
***
Turime išsivaduoti iš proto ir jausmų spąstų, iš mąstymo spąstų, iš teologijos spąstų, iš pasaulio ir idėjų spąstų… visa tai įkalina mūsų sielas skvarmų nelaisvėje, o mes turime iš pavidalų išsiveržti, mums reikia atsisakyti ribų ir siekti beribiškumo, begalybės. Kilkime nuo vieno potyrio prie kito, nuo vieno nušvitimo prie kito nušvitimo. Tegu mūsų nevaržo net tiesos, kuriomis mes tvirtai tikime, nes jos irgi yra tik riboti pavidalai, tik bandymai išreikšti tai, kas yra neišreiškiama.///Šri Aurobindo
Apsivalymas: du perėjimo į dievažmogio būtį žingsniai
Yra penki spąstai, į kuriuos visą laiką patenka nemedituojantis žmogus, o medituojantis turi galimybę jų išvengti. Jie minimi Rytų šventraščiuose.
Pirmieji spąstai yra žinojimas. Žmogaus protas galvoja, kad žino, tačiau jo mažasis paviršinis žinojimas (grįstas svarstymais ir lyginimais, noru sužinoti „kodėl?“) yra dalinis ir nepilnas, iškreiptas savo paties kreivumo. Kai tobulas pasaulis atsispindi ne visai švariame prote, pasaulio vaizdinys išsikreipia. Žmogus mato ne visai tai, kas yra. Svarstydamas ir lygindamas jis tik dar labiau susipainioja. Ir iš tokios proto veiklos gimsta požiūriai ir nuomonės. Valant proto veidrodžius, tas ima pripažinti savas ribas, galimybių riboženklius. Tai žinojimo pradžia. Visa kita – nežinojimas.
Ar atpažįsti savyje tą, kuris vėl suklupo ties eiliniu nelygumu ir jau tau pačiam atsibodo jį kaskart „taisyti“ ?
Ar tai tas pats, kuris palinksi galva ir vėl nusprendžia likti saugioje šiltoje balutėje su savo „žinojimu“, kai siūlai jam ranką?
Ar tai tas pats „vidinis“ balsas kuriam visa tai kartojasi? -
Šioje galerijoje yra 1 nuotrauka.
Lėmėjas valdo sielų likimus (pasirinkimus-loteriją) pagal jų prarabdha (einamąją) karmą. Kam lemta neįvykti – neįvyks, kaip besistengtum. Kas apspręsta, kad įvyktų – įvyks, nežiūrint į bet kokius bandymus tam užkirsti kelią. Tai akivaizdu, be abejonės. Ir todėl geriausia išeitis – … Skaityti toliau