Klausimas: Į tokią štai mintį šiandien medituoju. Iš pradžių žmogus ieško reiškinių prasmės, kurdamas tas prasmes ieško dar gilesnės prasmės, gilinasi į esmę, taip sakant, kuria prasmių lauką. Mato prasmę praskridusiame paukštyje, nukritusioje ant žemės šakelėje, aiškinasi sapnų prasmes, nori pamatyt, kas už to slypi.
O paskui ateina laikas, kai Mokytojas pasako, jog nėra jokios prasmės, tada lyg ir pats imi tai suvokti ir pamatyti, kad prasmės yra tik tavo galvoje…
Klausimas: šiandien ryte atsitiko įdomus dalykas. Ir vėl per jaunatį – ženklas. Ryte atitraukinėjau užuolaidas ir toks garsas nuo jų, lyg atsidusimas. Kai buvom su broliu 16-19 metų maždaug, mūsų kambaryje, kaip mes manėm, gyveno naminukas. Ir jis skleisdavo tokį lyg „atsidūsėjimo“ garsą. Paskui brolis išėjo ir tas naminukas dingo, jau nepamenu…
Narajano įžanga
Kartą vienoj Palangos kavinėj radau Juozo Erlicko raštų tomelį. Pavarčiau. Pagalvojau, kad visai tiktų ir jogams bei visokiems dvasios ieškovams paskaityti. Ėmiausi užsirašinėti ant servetėlių tas šviesias mintis. Kai ką iškraipiau, ne taip užrašiau, kaip toj Knygoj buvo parašyta. Matyt, ranka jau rašyt atpratus. Čia tau ne klaviatūrą minkyt. Ir šiaip… Juk be priežasties daug kas įvyksta. Turim teisę klyst. Jogai žino. Štai ką užrašiau:
Ištrauka iš Patandžalio jogos sutrų apie stebėtojo išsilaisvinimą.
Rišis Patandžalis sako:
Žmogaus protas ne tik juda per savųjų patyrimų srautą, tačiau ir nuolat juos vertina. Šių patirčių esmė yra priešybės, kurios sukuriamos vaizduotės, kai žiūrima į gyvenimą savo asmeniniu žvilgsniu. Asmens suvokimas apie tai, kas yra priimtina ir kas nepriimtina keičiasi pagal tai, kokie norai vyrauja šią akimirką. Tačiau kol yra noras, žmogus negali nevertinti savo patyrimų savęs paties atžvilgiu. Jis skirsto savo patirtis į dvi dalis, kurių viena yra palanki noro įgyvendinimui, o kita dalis yra kliūtis norui išsipildyti. Vietoje to, kad stebėtų gyvenimą be jokių lūkesčių ir apribojimų, protas pasidalina į dvi dalis.
Motina: „Maldos ir meditavimai“
1914 m. balandžio 20 d.
Po to, kai vyliausi tiek daug, po to, kai buvau patikėjusi, kad mano išorinė esybė pagaliau bus tapusi įrankiu, pritaikytu Taviesiems tikslams, po viltingos pajautos, kad Aš pagaliau būsiu perkelta iš šio tamsaus, varžančio, gremėzdiško “savęs”, – jaučiu dabar, kad esu dar taip toli nuo tikslo, kaip ir prieš tai, neišmananti ir savanaudiška, tokia, kokia buvau prieš šią didžiąją viltį. Ir kelias tiesiasi tolyn vėl, nesibaigiantis, einantis per nesąmoningumo lauką.
Mes užsiteršiame patys ir teršiame viską aplink. Didžiausia teršėja yra antroji čakra (Svadhisthana) – ir mes vis iš jos poveikio neišbrendame. Sukame jos agną ir sukame, „vanduo“ tampa purvinas, o mes manome, kad jį valome…
1. Žmonės viską priima taip rimtai, kad tai tampa našta jiems patiems. Mokykitės daugiau juoktis. Sakyčiau, kad juokas toks pat šventas, kaip ir malda.
2. Kiekvienas veiksmas veda į greitas išdavas. Tiesiog būkite dėmesingi ir stebėkite. Subrendęs žmogus – tas, kuris stebėjo save ir surado, kas jam teisinga ir kas neteisinga; kas gerai ir kas blogai. Ir dėka to, jog jis surado tai pats, žmogus turi didžiulį pasitikėjimą: net jei visas pasaulis kalbės kažką kita, jam niekas nepasikeis. Žmogus turi savo paties patirtį, kuria jis gali pasiremti, ir to visiškai pakanka.