Savo rašinyje „Didysis dharmos rinkinys“ Mokytojas Gampopa pamini kelis būdus, kaip susidoroti su kančia, kuri būdinga žmonėms:
1) Įžvelk sunkumų ir skausmo naudą, užuot žiūrėjęs į juos kaip į tai, ko reikia vengti bet kokia kaina;
Visi nesuskaičiuojami samsaros ir nirvanos reiškiniai yra tarsi magiškos regimybės. Visoje Visatoje negalima rasti nieko, kas iš tikrųjų savarankiškai gyvuotų. Nebuvo karaliaus, kuris karaliavo amžinai; negimė nė vienas padaras, kuris nebūtų kažkada numiręs; niekada nesusirinko minia, kuri po kurio laiko neišsiskirstytų. Visa gyvata samsaroje yra tarsi dramatiška pjesė, kurioje aktoriai vaidina arba karingumą, arba aistrą, arba mirtį. Viskas kaip sapnas, kuris kartais gali džiuginti, o kartais virsti siaubu.
Dilgo Khyentse, Patrulio Rinpočės rašinio „Apšviestųjų širdies lobis“ paaiškinimai
Kai protas yra susijaudinęs, mums gali lengvai atrodyti, kad girdime dvasių balsus ir pokalbius. Užuot įsivaizduodami (fantazuodami), kad įgavome galimybę bendrauti su anapusinėmis jėgomis, turime pripažinti šias apraiškas kaip mūsų pačių sąvokų sudėtingėjimo (konceptualių komplikacijų) pasekmes. Vienoje tantrinėje knygoje sakoma: Sąvokų sudėtingėjimas ir yra demonai.
Dar budizmo mokytojų išminties. Apie aštuonis spąstus, į kuriuos labai dažnai patenka žmonės. Tad būkime budrūs…
Atiša Dipankara, vienas didžiausių Indijos budizmo žinovų, (…) pasakė: „Aštuoni dalykai daro žmogų silpnuoliu“. Jis turėjo omenyje aštuonias pasaulietines dharmas arba aštuonis spąstus, į kuriuos patenkame:
Budizme nerimą keliantys jausmai dažniausiai siejami su „penkiais nuodais“ – aistringu potraukiu, pykčiu, išdidumu, pavydu ir kvailumu. Senoviniai mokymai sako, kad jei norime daryti pažangą dvasiniame kelyje, turime atsikratyti šių nuodų. Tačiau ir šios akivaizdžiai neigiamos jausminės būsenos gali būti panaudotos perkeitimo būdo pratybose. Šventraštyje „Nedvilypumo esmės suvokimo tantra“ sakoma:
Vienas iš svarbiausių dalykų, kuriuos reikia suprasti apie žmogų, yra tai, kad žmogus miega. Jis nepabunda net tada, kai mano, kad pabudo. Jo pabudimas labai trapus; jo pabudimas toks menkutis, kad net neverta jo svarstyti. Jo pabudimas yra tik gražus, bet visiškai tuščias pavadinimas.
Tu miegi naktį, miegi dieną – nuo gimimo iki mirties vis pereini nuo vieno miego pobūdžio prie kito, bet iš tikrųjų niekada neprabundi. Nekvailink savęs, kad pabudai, kai tiesiog atmerkei akis. Kol neatsivėrė vidinės akys – kol nepasidarei pilnas šviesos, kol neišmokai pamatyti savęs, pamatyti, kas toks esi – negalvok, kad esi budrus. Tai yra didžiausia iš regimybių, kuriose gyvena žmogus. Ir jeigu darai prielaidą, kad jau pabudai, nebėra ir kalbos, kad dėtum pastangas iš tikrųjų pabusti./Ošo.
ATMABODHA [arba Savęs pažinimas]
1. Tiems, kurie veržimuisi naikina likimo pėdsakus, ramūs, laisvi nuo aistrų, siekiantys išsilaisvinimo, buvo sudarytas šis „Atmabodha“.
2. Nes [tik] suvokimas, o ne kiti būdai, yra tikras kelias į išsilaisvinimą. Kaip ugnis [būtina] gaminant maistą, [taip] be Žinojimo žmogus negali pasiekti išsilaisvinimo.
Kas yra bodhičita? Gešė Džampa Tinlėjus ją taip apibrėžė: „protas, nukreiptas nesavanaudiškumo būdu į aukščiausią budos būseną“. Buda ir atbudimas yra tos pačios šaknies giminingi žodžiai.
Ištrauka iš neseniai anapilin iškeliavusio Danielio P. Brauno knygos. Šeši žingsniai bodhičitai stiprinti yra šie: