Negali dalyvaut, jei skirta būt.
Jogas Atmaram
Šiame rašinyje pabandysiu pažiūrėti į pasaulinius vyksmus kiek kitu kampu, nei yra įprasta. Iš stebėtojo padėties, kuris nevertina, kas teisus, o kas klysta – Stebėtojas neprisirišęs prie išankstinio matymo dar nemačius, tad gali daugiau pastebėti.
Dar budizmo mokytojų išminties. Apie aštuonis spąstus, į kuriuos labai dažnai patenka žmonės. Tad būkime budrūs…
Atiša Dipankara, vienas didžiausių Indijos budizmo žinovų, (…) pasakė: „Aštuoni dalykai daro žmogų silpnuoliu“. Jis turėjo omenyje aštuonias pasaulietines dharmas arba aštuonis spąstus, į kuriuos patenkame:
Vienas iš svarbiausių dalykų, kuriuos reikia suprasti apie žmogų, yra tai, kad žmogus miega. Jis nepabunda net tada, kai mano, kad pabudo. Jo pabudimas labai trapus; jo pabudimas toks menkutis, kad net neverta jo svarstyti. Jo pabudimas yra tik gražus, bet visiškai tuščias pavadinimas.
Tu miegi naktį, miegi dieną – nuo gimimo iki mirties vis pereini nuo vieno miego pobūdžio prie kito, bet iš tikrųjų niekada neprabundi. Nekvailink savęs, kad pabudai, kai tiesiog atmerkei akis. Kol neatsivėrė vidinės akys – kol nepasidarei pilnas šviesos, kol neišmokai pamatyti savęs, pamatyti, kas toks esi – negalvok, kad esi budrus. Tai yra didžiausia iš regimybių, kuriose gyvena žmogus. Ir jeigu darai prielaidą, kad jau pabudai, nebėra ir kalbos, kad dėtum pastangas iš tikrųjų pabusti./Ošo.
Vienas esminių dalykų yra pasitikėjimas Mokytoju, jei jau priėmėte jo nešamą Mokymą. Žinoma, esmė ne pasitikėjimas asmenybe, o pačiu Mokymu, kuris ateina per pagalbininką – Mokytoją.
Tad užduokite sau klausimą – ar šis Mokymas teisingas, ar veda į suvokimą? Mokytojo asmenybė yra trečiaeilis dalykas. Neteko sutikti nė vieno mokytojo, kuris nebūtų žmogumi. Ir čia mokinio kelyje slypi išbandymas. Jei Mokytojas išsako kažkokią žmogišką nuomonę apie vieną ar kitą gyvenimišką dalyką ir jūs su ta nuomone nesutinkate, ar Mokytojas elgiasi kitaip, nei jums atrodo priimtina. Tada nepakankamai atsidavęs Mokymui žmogus su šia nepatinkančia nuomone (dvesha) gali atmesti ir patį Mokymą. O tai jau didelis nuostolis tiek šiam žmogui, tiek ir Sąmoningumo erdvei, kuri ateina ir įsitvirtina per mokinius.
Mitros tikyba – paslaptingas ir išnykęs mistinis mokymas, buvo labai paplitęs Romos imperijoje, ypač tarp kariškių pirmaisiais krikščioniškojo laiko skaičiavimo šimtmečiais, maždaug I – IV amžiais. Tačiau užgimė šis mokymas anksčiau.
Sakoma, kad seniausios išlikusios ir aptiktos Mitros šventyklos įkurtos apytikriai II amžiuje. Didžiuma šios tikybos šventyklų ar apeigų vietų buvo slaptos, pvz., įruoštos olose ar požemiuose. Romos imperijai priklausiusiuose kraštuose (pradedant Sirija ir baigiant Britanija) aptikta daugiau nei 200 Mitros šventyklų, dauguma jų atrasta dabartinėje Italijoje.
Dvilypiame pasaulyje vystymasis vyksta per kovą, šį gamtos pasireiškimą suvokė dar senovės pilosopai, o naujaisiais laikais dėsnis pavadintas „priešybių vienybė ir kova“. Kova yra nesąmoningas gamtinis veiksmas, kuriam paklūsta ir žmonės. Priešybės papildo viena kitą ir nežiūrint išorinės kovos, yra vidinėje vienybėje. Kovai reikalingos dvi pusės.
Sąmoninga vienybė, kaip būsena, ryškėja suvokiančiame žmoguje, kai jis išmoksta stebėti save ir aplinką. Tai visiškai kitokia virpesių kokybė, nei žmonių visuomenei įprastas, dvilypis gyvenimas: ne pasikartojantys švytuoklės svyravimai tarp „juoda“ ir „balta“, o galimybė pažvelgti už svyravimų, sąmoningas neprisirišimas, kuris ir sukuria virpesių kokybę.
“Lietuviškai kalbėdami žmonės griebėsi visokių svetimų žodžių, tarsi be jų negalėtų pasakyti, ką nori. O tuo visuomet pasirodo sąmonės apsiniaukimas.“ Vydūnas
Kiekvienos tautos žmoniškumas reiškiasi kitu būdu. Tatai matyti iš skirtingos kiekvieno žmogaus tautybės. Savo gyvenimu, savo elgesiu jis skelbia save, savo tautą ir jos žmoniškumo atspalvį. Bet paprastai tautiškumą numanyti norėta vien iš kalbos. Ji visuomet yra kuriama bendrojo visos tautos gyvybingumo ir sąmoningumo. Kaip tik jis menkėja, kalba aptyla. Kalbai aiškėjant, tautiškumas gyvėja.
Esminis vaiko auklėjimasis (padedant tėvams) vyksta iki maždaug 14 metų amžiaus. Jei kažkas nepadaryta per pirmus 14 metų, joks aukštasis mokslas to ištaisyti jau negali. Beviltiška „investuoti“ į aukštąjį mokslą, jei neinvestavote į pradinį. Kalbame ne vien apie pinigus, o apie pačių tėvų gebėjimų ugdymą, jų laiką ir dėmesį, skirtą vaikui.
Ką galėtų/turėtų suteikti tėvai vaikams iki jiems sukaks 14 metų: