Malda ir meditavimas, lyg paukščio du sparnai. Tuo pačiu, malda yra prieinama kiekvienam, ji suprantama ir įprasta. Galbūt, tai seniausios pasaulyje dvasios pratybos. Jos reikšmę žmogaus dvasiniame gyvenime sunku pervertinti.
Čia dešimt patarimų maldos pratyboms:
Uždaviniai: Atskirti save tikrąjį (Stebėtoją) nuo kintamų gyvenimo pasireiškimų išorėje ir vidiniame pasaulyje.
Suvokti dvigubą proto prigimtį, per lyties dėsnį žmoguje („manyje“) glūdinčius vyrišką ir moterišką pradus – agnas. Priimti ir susitaikyti su savo vidiniu vyru ir vidine moterimi, esančiais kiekviename žmoguje ir manyje.
Suderinus šiuos pradus savyje ir pasiekus pusiausvyrą ir darną, perkelti šią būseną išorėn, lyčių kovą (pirmiausia šeimoje) paversti dermingu bendradarbiavimu, pilnatve.
Gyvename savo proto atspindžių ir įsivaizdavimų pasaulyje, kurį laikome tikru ir akivaizdžiu. Šiuolaikinis, į medžiaginę būtį paniręs žmogus, patiria daug rūpesčių ir bėdų, kurias vadina „problemomis“, – dažnai varsto gydytojų duris, serga ligomis, kurių nepažino mūsų protėviai, ir pirmiausia – vadinamomis dvasios ligomis. Kokia to kentėjimo priežastis? Galima būtų atsakyti trumpai ir moksliškai. Pagrindinės priežastys yra dvi – psichologinės ir kūniškos (fiziologinės), o taip pat – daug antrinių priežasčių.
Žmogaus protas ne tik juda per savųjų patyrimų srautą, tačiau ir nuolat juos vertina. Šių patirčių esmė yra priešybės, kurios sukuriamos vaizduotės, kai žiūrima į gyvenimą savo asmeniniu žvilgsniu. Asmens suvokimas apie tai, kas yra priimtina ir kas nepriimtina keičiasi pagal tai, kokie norai vyrauja šią akimirką. Tačiau kol yra noras, žmogus negali nevertinti savo patyrimų savęs paties atžvilgiu. Jis skirsto savo patirtis į dvi dalis, kurių viena yra palanki noro įgyvendinimui, o kita dalis yra kliūtis norui išsipildyti. Vietoje to, kad stebėtų gyvenimą be jokių lūkesčių ir apribojimų, protas pasidalina į dvi dalis.
Mes užsiteršiame patys ir teršiame viską aplink. Didžiausia teršėja yra antroji čakra (Svadhisthana) – ir mes vis iš jos poveikio neišbrendame. Sukame jos agną ir sukame, „vanduo“ tampa purvinas, o mes manome, kad jį valome…
Kuomet įsisąmoniname tai, jog visa yra laikina, kad laimė neišvengiamai virsta kančia, kad visi pasireiškimai savo esybėje yra netikri, o tiesiog mūsų proto atspindžiai, įstengiame įveikti pirmąją kliūtį, trukdančią meditavimo pratyboms – prisirišimą prie šio pasaulio.
Bokar Rinpoche
Žmonės gyvena miegodami ir sapnuoja sapnus. Prisiminkite kinofilmą „Matrica“. Gal viskas ne taip, kaip atrodo? Jei norime atkurti pirminę Budrumo būseną ir pradėti gyventi iš tiesų, turėtume suvokti šio pasaulio sąlygiškumą ir nustoti tapatintis su savojo proto atspindžiais (mintis-nuomonė).
Kiekvienas žmogus, būdamas kūniška ir dvasine būtybe, skleidžia tam tikrus virpesius. Šie virpesiai turi savo dažnius. Šiuos dažnius galima išmatuoti.
Kiekvienas kūno organas turi savo virpėjimo dažnį, o taip pat yra bendrinis dažnis. Bendrinis dažnis priklauso nuo visos eilės priežasčių: kūno sveikatos, maisto kokybės, įpročių, kūno, proto ir jausmų švaros, ryšio su gamta stirpumo, oro (klimatinių) sąlygų, metų laiko, ryšio su „vidiniu mokytoju“ ir t.t. Šios priežastys įtakoja vieną kitą ir turi grįžtamąjį ryšį.
Tai švelnus ir veiksmingas Indijos jogų meditavimo bei atsipalaidavimo būdas, kilęs iš senųjų Tantrinių mokymų. Joga nidra yra patikrintas atsipalaidavimo būdas, kurį, supaprastinęs senovines Tantrines pratybas, sukūrė žymusis svamio Šivanandos mokinys svamis Satjananda Saraswati, vadinęs jas „dieviškuoju atsipalaidavimu“.