Stebėjimas-liudijimas yra kelias į vidinę laisvę, už proto ir paviršinių jausmų bangavimo, už visų tų myliu-nemyliu, noriu-nenoriu, patinka-nepatinka. Kas yra stebėjimas? Kai daugiau ar mažiau susireikšminęs veikėjas atranda neįsitraukusį į veiksmą, tačiau pastabų žiūrovą savyje. O gal stebėtojas žmoguje atranda pats save. Ir tada tarp stebėtojo ir asmenybės-veikėjo atsiranda erdvė. Stebėtojas – už viso to šurmulio, kurį vadiname „gyvenimu“. Ta mūsų dalis, kuri stebi ir suvokia, yra sąmoningumo grūdas žmogaus-automato būtyje, kurios įprastas protas visiškai nesupranta.
Kategorijos archyvas: Apie Jogą
Šri Nisargadatta: Mokytojo Malonė
Klausiantysis: Mes dažnai patiriame, kad mokiniai padaro daug žalos savo Guru. Jie kuria planus ir juos įgyvendina, nė kiek nesirūpindami Guru siekiais. Guru lieka tik nesibaigiantis jaudinimasis ir kartumas dėl mokinių veiksmų.
Mokytojas: Taip, tai atsitinka.
Žmogaus apvalkalai
„ir atlėkė elnias devynragis (…) ant vieno rago – ugnelė dega, ant antro rago kalveliai kala…“/ Iš lietuvių liaudies dainos.
Noriu jums papasakoti apie žmogaus kūnus ir apvalkalus, kaip tai šiandien suprantu. Jūs gal pasakytumėte, jog kūnas yra tik tas, kur apčiuopiamas pojūčiais. Dažniausiai jis vadinamas įmantriu ir galvotu žodeliu „materialus“. Jei lietuviškai – jis būtų įvardijamas medžiaginiu arba medžiagišku (kartais vadinamas grubiuoju) kūnu. O mūsų pojūčiai, kaip žinia, gali būti vystomi ir tada pasirodo, jog visas pasaulis kiek sudėtingesnis, nei anksčiau galvojome.
Artūras Sita: kaip ragauti Esaties skonį?
Po susitikimo Vilniuje žmonės neskuba skirstytis. Jie nori bent kelias minutes asmeniškai pabendrauti su iš Rusijos atvykusiu Artūru Sita. Prieinu ir aš. „Noriu pasižiūrėti į akis“, – sakau. Žvilgsniai susitinka akimirkai. Tada Artūras taria: „Tu ne į mane žiūrėk“. Delnu švelniai uždengia akis. „Ką jauti dabar? Kur tavo dėmesys? Kai akys uždengtos, kas mato?“
Savitri: kelionė į taiką su savimi
Retkarčiais pasiseka sutikti žmonių, su kuriais bendraujant aiškiai junti, jog apie gyvenimą jie išmano kiek daugiau, negu likusieji. Kalbėdamasi su jogos mokytoja Savitri, būtent šitaip ir jaučiausi. Nuo moters sklindanti dvasinė ramybė taip ir vilioja stengtis įminti pašnekovės vidinės darnos paslaptį. Tai padaryti ir bandžiau, klausinėdama Savitri apie jogą, kuri jai pažįstama ir labai artima jau penkiolika metų.
– Papasakokite, kada ir kaip pati atradote jogą? Ar stipriai po to pasikeitė jūsų gyvenimas? Galbūt atradus jogą pakito prioritetai, požiūris, gyvenimo būdas?
Haridas: Į Palangą geriausia važiuoti autostrada
Indijoje daugelis vakariečių dairosi į egzotiškos išvaizdos barzdočius oranžiniais drabužiais: „O gal čia mano mokytojas?“ Po Indiją dažnai keliaujantis Arnas Kazickas tuo nesistebi, nes ieškoti vedlio yra natūralu. Tai tas pats, kaip pasiklydęs vaikas ieško mamos arba tėčio. „Čia yra daug grožio, gražus tas pasiryžimas Mokytoją surast“, – tvirtina savižvalgos mokytojas.
Apie religijas ir dvasingumą
Tarp religijos ir dvasingumo yra panašumų, tačiau yra ir skirtumų. Atlikdami įvairias dvasines pratybas, kažką darydami iš širdies ir atviru protu (pavyzdžiui, keliaudami į šventas galios vietas ar degdami Amžiną protėvių Ugnelę, ramindami protą ir medituodami) dažniausiai nekreipiame daug dėmesio į išorinius pavidalus ir religijas. Ramindamas protą, medituojantis žmogus apvalo save nuo proto ir jausminių apnašų, tada Suvokimas skleidžiasi pats. Skleidžiantis Suvokimui, suprantamas pasaulio sąlygiškumas. Nebėra siekio kažką keisti, kažką „padaryti“, išskyrus buvimą su pačiu savimi, darnioje vienovėje. Vidinė darna veda į išorinę darną. Gi religingumas (ypač Vakarų pasaulyje) dažnai pasireiškia kaip valdanti galia, valdžios ir jos bendrinės sistemos dalis. Tuo pačiu mums tampa suprantama, jog šiuolaikinis dvasingumas nėra tapatus religingumui, nors jam ir neprieštarauja.
OM paslaptis: iš senųjų Indijos veikalų.
1. Vieni siekia nedvilypio (advaita) supratimo, kiti siekia dvilypio (dvaita). Jie nepažįsta vieningos tikrovės (samatatva), kuri yra neapsakoma nei dvilypumo, nei nedvilypėmis sąvokomis.
2. Tuomet kai Deivas yra visur esantis, nejudantis, pilnas, amžinas, regimybė (maya) – didysis klaidžiojimas – sukuria menamus dvilypumą ir nedvilypumą.