Malda ir meditavimas, lyg paukščio du sparnai. Tuo pačiu, malda yra prieinama kiekvienam, ji suprantama ir įprasta. Galbūt, tai seniausios pasaulyje dvasios pratybos. Jos reikšmę žmogaus dvasiniame gyvenime sunku pervertinti.
Čia dešimt patarimų maldos pratyboms:
Uždaviniai: Atskirti save tikrąjį (Stebėtoją) nuo kintamų gyvenimo pasireiškimų išorėje ir vidiniame pasaulyje.
Suvokti dvigubą proto prigimtį, per lyties dėsnį žmoguje („manyje“) glūdinčius vyrišką ir moterišką pradus – agnas. Priimti ir susitaikyti su savo vidiniu vyru ir vidine moterimi, esančiais kiekviename žmoguje ir manyje.
Suderinus šiuos pradus savyje ir pasiekus pusiausvyrą ir darną, perkelti šią būseną išorėn, lyčių kovą (pirmiausia šeimoje) paversti dermingu bendradarbiavimu, pilnatve.
Klausimas: Į tokią štai mintį šiandien medituoju. Iš pradžių žmogus ieško reiškinių prasmės, kurdamas tas prasmes ieško dar gilesnės prasmės, gilinasi į esmę, taip sakant, kuria prasmių lauką. Mato prasmę praskridusiame paukštyje, nukritusioje ant žemės šakelėje, aiškinasi sapnų prasmes, nori pamatyt, kas už to slypi.
O paskui ateina laikas, kai Mokytojas pasako, jog nėra jokios prasmės, tada lyg ir pats imi tai suvokti ir pamatyti, kad prasmės yra tik tavo galvoje…
Gyvename savo proto atspindžių ir įsivaizdavimų pasaulyje, kurį laikome tikru ir akivaizdžiu. Šiuolaikinis, į medžiaginę būtį paniręs žmogus, patiria daug rūpesčių ir bėdų, kurias vadina „problemomis“, – dažnai varsto gydytojų duris, serga ligomis, kurių nepažino mūsų protėviai, ir pirmiausia – vadinamomis dvasios ligomis. Kokia to kentėjimo priežastis? Galima būtų atsakyti trumpai ir moksliškai. Pagrindinės priežastys yra dvi – psichologinės ir kūniškos (fiziologinės), o taip pat – daug antrinių priežasčių.
Žmogaus protas ne tik juda per savųjų patyrimų srautą, tačiau ir nuolat juos vertina. Šių patirčių esmė yra priešybės, kurios sukuriamos vaizduotės, kai žiūrima į gyvenimą savo asmeniniu žvilgsniu. Asmens suvokimas apie tai, kas yra priimtina ir kas nepriimtina keičiasi pagal tai, kokie norai vyrauja šią akimirką. Tačiau kol yra noras, žmogus negali nevertinti savo patyrimų savęs paties atžvilgiu. Jis skirsto savo patirtis į dvi dalis, kurių viena yra palanki noro įgyvendinimui, o kita dalis yra kliūtis norui išsipildyti. Vietoje to, kad stebėtų gyvenimą be jokių lūkesčių ir apribojimų, protas pasidalina į dvi dalis.
Mes užsiteršiame patys ir teršiame viską aplink. Didžiausia teršėja yra antroji čakra (Svadhisthana) – ir mes vis iš jos poveikio neišbrendame. Sukame jos agną ir sukame, „vanduo“ tampa purvinas, o mes manome, kad jį valome…
Padūmojimai apie apeigas/ Apeigos reikšmė ir prasmės
Daugybė apeigų šiais amžiais nunyko, užsimiršo, nes nebeliko gyvosios perdavimo dermės. Todėl daugelis dvasinių ieškotojų vyksta į Indiją, šalį, kurioje visa tai yra geriau išlikę, dėl labai stipraus iš kartos į kartą, žodinio – tiesioginio perdavimo ir deramo tęstinio mokymo būdo. Taip pat apeigos jau nuo seno buvo aprašytos indų protėvių šventraščiuose. Vietinė Brahmanų kasta ir dabar labai tvirtai laikosi tūkstantmečių mokymų tąsos, kai kurios apeigos yra slaptos ir išlaikę beveik pirminę savo būseną.
Kuomet įsisąmoniname tai, jog visa yra laikina, kad laimė neišvengiamai virsta kančia, kad visi pasireiškimai savo esybėje yra netikri, o tiesiog mūsų proto atspindžiai, įstengiame įveikti pirmąją kliūtį, trukdančią meditavimo pratyboms – prisirišimą prie šio pasaulio.
Bokar Rinpoche
Žmonės gyvena miegodami ir sapnuoja sapnus. Prisiminkite kinofilmą „Matrica“. Gal viskas ne taip, kaip atrodo? Jei norime atkurti pirminę Budrumo būseną ir pradėti gyventi iš tiesų, turėtume suvokti šio pasaulio sąlygiškumą ir nustoti tapatintis su savojo proto atspindžiais (mintis-nuomonė).