Ištraukos iš Maiklo Beidžento knygos „Uždraustoji archeologija“. Apie senovės Egipto piramidžių pastatymo tikslus, žynių išmintį, Hermio Trismegisto raštus, alchemiją. Populiariai ir įdomiai pateiktas požiūris, kurį oficialusis mokslas linkęs nutylėti. Taip pat – žvilgsnis už visų laikų Pašvęstųjų uždangos…
Internete dabar daug diskutuojama, kas gi yra švietimas. Vienas geras žmogus parašė, jog „švietimo tikslas – kad vaikas būtų sveikas ir laimingas.“ Tai yra tiesa, žinoma. Vis tik, kad būti nuosekliems, šį pasakymą dera apversti aukštyn kojomis ir pasakyti: kad būtų sveikas ir laimingas mokytojas. Nes tik sveikas ir laimingas žmogus gali skleisti kituose sveikatą ir laimę. Mokytojas žengia pirma mokinio, rodydamas jam kelią.
Pirminis šiame vyksme yra mokytojas. Todėl svarbiausias klausimas – kas yra mokytojas ir koks jis? Ar jis skleidžia šviesą? Ar jis pats eina dvasios tobulinimosi keliu? Ar jis siekia tapti sudvasinta asmenybe (su kuo mažiau ego – savo atskirumo nuo aplinkos, apraiškų), arba gal tik „realizuotis“ siekiantis egoistas? Tik patys skleidžiantys šviesą gali tapti šviesa kitų kelyje. Todėl savaime „švietimas“ neegzistuoja be to, kuris tą švietimą neša savimi. Būtent savimi. Privalai pats būti tuo, ką mokai. Ar bent jau kuo nuoširdžiausiai siekti harmoningos būties. Tuomet šviesa sklis lyg ir savaime.
Perskaičiau puslapį iš Jūsų nurodytos knygos. Suprantu, kad žodžiais – „išjungti proto veikimą“, autorius nori pasakyti, kad reikia sustabdyti netvarkingą minčių srautą, kuris mums trukdo išgirsti signalus, ateinančius iš Didžiojo šaltinio ir kurie yra suvokiami aukščiausiųjų žmogaus centrų. Ant miego ribos tai yra lengviau, nes įvyksta natūralus netvarkingo mastymo sustojimas. Todėl nurodyta, kad reikia išmokti priimti tai, kas yra siunčiama, o būtent, prieš užmiegant arba tik prabudus. Tačiau tuo pačiu reikia savyje ugdyti nuolatinį ir ypatingą širdies budrumą. Kuomet mąstymas pakankamai disciplinuotas ir mūsų sąmonė įsisavino tokį valingą budrumą, tuomet galima išgirsti Mokytojo Balsą, ne tik tuomet, kai koncentruojamasi į Jo Pavidalą, tačiau netgi tada, kai mintis tiksliai veikia, spręsdama vieną ar kitą konkretų klausimą. Taigi, visame kame pirmiausia reikalinga disciplina, tikslumas ir ritmas. Tačiau blakės arba minčių saulės zuikučiai nepalieka mums galimybės aukščiausiam suvokimui.
Religija yra tik viena, bet jos atmainų – šimtas.
Georgas Bernardas Shaw
Asta Mrozinski teigia, kad sveika mityba žmogų gali išgelbėti nuo visų ligų. Čikagoje 13 metų gyvenanti lietuvė domisi, kaip pasikeičia žmogaus kraujas, kai suvalgome riekelę duonos su lašiniais, saldų persiką ar lėkštę šaltibarščių. Anot A.Mrozinski, kaip ir ką žmogus valgo, atspindi jo požiūrį į save, aplinkinį pasaulį ir gyvenimą. Ji sako, kad maistą, kaip ir visą pasaulį, nedera skirstyti į blogą ir gerą: „Be juodos ir baltos, Žemėje yra ir daugiau spalvų – visos jos turi savo vietą ir prasmę.“
Pasitenkinimas arba kentėjimas, palankios aplinkybės arba nepalankios, šis dualizmas verčia mus skirstyti mūsų praeities veiksmus į dvi kategorijas ir sakyti, kad šios veiklos buvo geros arba blogos. Gėris ir blogis savo esmėje yra sąlyginiai. Neegzistuoja nieko absoliučiai gero ir nieko absoliučiai pikto, nes Absoliuto idėja nepripažįsta jokio predikato („Absoliutus gėris“ turi ne daugiau prasmės, nei „absoliutus judėjimas“ arba „absoliuti šiluma“. Absoliute gėris ir blogis, kaip ir visa kita, sudaro vienį).
Vienas didžiausių gyvenimo poreikių yra dvasinių vertybių meditacija.
Dievo vaizdinių kūrimas, taip pat dievų žmogiškajame pavidale kūrimas, tiems, kas juos garbina, gali tapti tiek naudingu, tiek pavojingu. Protas yra nuostabus įrankis, tačiau jis lengvai nuseka paskui jausmingumą ir jam yra būdingi prisirišimai prie to, ką jis suvokia, ir baimė prieš tai, ko nesupranta.