Malda ir meditavimas, lyg paukščio du sparnai. Tuo pačiu, malda yra prieinama kiekvienam, ji suprantama ir įprasta. Galbūt, tai seniausios pasaulyje dvasios pratybos. Jos reikšmę žmogaus dvasiniame gyvenime sunku pervertinti.
Čia dešimt patarimų maldos pratyboms:
„Šaly kelio jovaras stovėjo, Slaunasai žolyne, rugeli,/// Iš pašaknų skambantys kankleliai…/// Per vidurį dūzgiančios bitelės…/// Viršūnėlėj sakalo vaikeliai…///Ir atjoja brolelių pulkelis…/// Prašom sustot, jaunieji broleliai…///Pažiūrėkit sakalo vaikelių…/// Paklausykit dūzgiančių bitelių…///Paklausykit skambančių kanklelių…/// Dėl tėvelio skambantys kankleliai…/// Dėl močiutės dūzgiančios bitelės…///Dėl brolelio sakalo vaikeliai,/// Slaunasai žolyne rugeli.“
Uždaviniai: Atskirti save tikrąjį (Stebėtoją) nuo kintamų gyvenimo pasireiškimų išorėje ir vidiniame pasaulyje.
Suvokti dvigubą proto prigimtį, per lyties dėsnį žmoguje („manyje“) glūdinčius vyrišką ir moterišką pradus – agnas. Priimti ir susitaikyti su savo vidiniu vyru ir vidine moterimi, esančiais kiekviename žmoguje ir manyje.
Suderinus šiuos pradus savyje ir pasiekus pusiausvyrą ir darną, perkelti šią būseną išorėn, lyčių kovą (pirmiausia šeimoje) paversti dermingu bendradarbiavimu, pilnatve.
Meilės palaima. Kreipimasis į brolius
Mieli broliai, padarykite tai savo pačių labui: suabejokite gyvenimu, kurį gyvenate ir kuris atrodo toks svarbus; supraskite, kad visi jūsų įsivaizduojami milijonų žmonių gyvenimo tvarkymo planai, jau nekalbant apie asmeninę šlovę, turtus ir pan., yra tik niekingos ir apgailėtinos smulkmenos, lyginant su siela, kurią atpažįstate savyje tą trumpą akimirką tarp gimimo ir mirties (…) Gyvenkite tik ta meile ir tai meilei, kurion esate kviečiami, ir tada pajusite, kad visas tas gėris, apie kurį galite tik svajoti, pasidaugins jums ir visiems žmonėms nesuskaičiuojamą daugybę kartų./ Levas Tolstojus
Mieli broliai, ypač tie, kurie dabar pas mus kovoja už vienokią ar kitokią niekam nereikalingą valstybės santvarką. Tau, mielas broli, nesvarbu kas toks būtum – caras, ministras, darbininkas, valstietis, – tau reikia vieno: nugyventi tą nenusakomai trumpą gyvenimo akimirką taip, kaip to nori tas, kas atsiuntė tave į gyvenimą.
Klausimas: Į tokią štai mintį šiandien medituoju. Iš pradžių žmogus ieško reiškinių prasmės, kurdamas tas prasmes ieško dar gilesnės prasmės, gilinasi į esmę, taip sakant, kuria prasmių lauką. Mato prasmę praskridusiame paukštyje, nukritusioje ant žemės šakelėje, aiškinasi sapnų prasmes, nori pamatyt, kas už to slypi.
O paskui ateina laikas, kai Mokytojas pasako, jog nėra jokios prasmės, tada lyg ir pats imi tai suvokti ir pamatyti, kad prasmės yra tik tavo galvoje…
Visas mūsų patyrimas, įskaitant ir sapnus, atsiranda iš neišmanymo. Toks pareiškimas Vakaruose skamba bauginančiai, tad pirmiausia reikėtų paaiškinti, ką reiškia neišmanymas. Tibeto kryptis išskiria dvi neišmanymo rūšis: įgimtą neišmanymą ir įgytą neišmanymą. Įgimtas neišmanymas yra samsaros pamatas, nusakantis įprastas būtybes. Šis neišmanymas yra apie tikrąją mūsų prigimtį bei tikrąją pasaulio prigimtį, dėl ko įsiveliame į dvilypio proto regimybes.
Žmogus negali būti išgelbėtas jokios išorinės jėgos – tai amžinasis dėsnis.
J.P.Blavatskaja
Aštuonios didžiosios nelaimės, kurios įvardytos senovės šventraštyje „Auksinių taisyklių knyga“ ir savais žodžiais atpasakotos Narajano 2010 metais.
Daugelis žmonių sako, kad jiems nesuprantama jūsų mokymo moralinė pusė, – pasakė vienas iš mūsų. – O kiti kalba, jog jūsų mokyme iš viso nėra moralės.
- Žinoma nėra, – pasakė Gurdžijevas. – Žmonės taip mėgsta kalbėti apie moralę. Tačiau moralė – tai tik savitaiga. Žmogui yra būtina sąžinė. Mes nemokome moralės. Mes mokome, kaip atrasti sąžinę. Žmonės nesupranta, kai mes tai sakome. Jie išpyškina, kad mes neturime meilės – tai todėl, kad mes neskatiname silpnumo ir veidmainystės, o, atvirkščiai, nuplėšiame visas kaukes.