Tarp religijos ir dvasingumo yra panašumų, tačiau yra ir skirtumų. Atlikdami įvairias dvasines pratybas, kažką darydami iš širdies ir atviru protu (pavyzdžiui, keliaudami į šventas galios vietas ar degdami Amžiną protėvių Ugnelę, ramindami protą ir medituodami) dažniausiai nekreipiame daug dėmesio į išorinius pavidalus ir religijas. Ramindamas protą, medituojantis žmogus apvalo save nuo proto ir jausminių apnašų, tada Suvokimas skleidžiasi pats. Skleidžiantis Suvokimui, suprantamas pasaulio sąlygiškumas. Nebėra siekio kažką keisti, kažką „padaryti“, išskyrus buvimą su pačiu savimi, darnioje vienovėje. Vidinė darna veda į išorinę darną. Gi religingumas (ypač Vakarų pasaulyje) dažnai pasireiškia kaip valdanti galia, valdžios ir jos bendrinės sistemos dalis. Tuo pačiu mums tampa suprantama, jog šiuolaikinis dvasingumas nėra tapatus religingumui, nors jam ir neprieštarauja.
Apie religijas ir dvasingumą
1
